[vc_row][vc_column][vc_column_text]Geras pakrantės gabalas prie molo, kuriame šeimininkavo entuziastingai krykštaudami kirai, gintaro žvejai, vienas kitas keistuolis ryto jūros svečias, trečiadienio rytą atrodė šiurpokai: nusėtas jūržolėmis ir negyvomis žuvimis.

Baltais pilvais plekšnės ir dar visokios man nepažįstamos rūšys. Tarp jų, regis, ir gėlavandenės, matyt, srovių atplukdytos iš Kuršmarių.

„Ar taip dažnai būna?”-  paklausiau vieno gintaro žvejotojo, galva linktelėdama link tų žuvų. „Ne, tikrai ne” , – santūriai burbtelėjo žvejas. „O kaip reikalai su gintarais?” – neatlyžtu. „Mažai ir labai smulkūs”, – paaiškina ir toliau brenda iki juosmens į vandenį.

Šįryt jūra jau ramesnė, nei vakar, bet vis dar užgrobusi gerą gabalą kranto, dar šiek tiek pašėlusi ir gelianti kojas. Išbėgus ant kranto, nuo kūno kyla garas. 6.30  val. buvo vos 7 laipsniai šilumos.

Ir kas pasakys, jog prieš kelias dienas turėjome beveik plius 30?

P. S. Specialistų teigimu, taip neretai atsitina dėl didelių vandens temperatūrų pokyčių: po neršto nusilpusios žuvys laikosi dugne, kur šaltesnis vanduo, o jam sušilus, kyla į paviršių ir atsiduria krante.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”34042,34043,34044,34045,34041″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]