Numatomas mokesčių už meškeriojimą kėlimas ir iš to kylančios aršios diskusijos bei žiniasklaidos dėmesys paskatino mane pasisakyti apie meškeriojimo sektoriaus problemas Lietuvoje.

Šių metų rugsėjį Seime buvo užregistruoti Mėgėjų žvejybos įstatymo pakeitimai, kurie turėtų ženkliai pabranginti valstybinius mėgėjų žvejybos leidimus. Vienos dienos leidimas – nuo 1,4 iki 3 €, mėnesio – nuo 5 iki 15 €, metų – nuo 14 iki 50 €. Taip pat turėtų pabrangti leidimai (kitaip dar vadinami kortelėmis arba licencijomis), skirti limituotai žvejybai. Šių pokyčių iniciatoriai yra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto (AAK) nariai: aplinkos ministras Simonas Gentvilas, Linas Jonauskas, Aistė Gedvilienė.

Pagrindinis įvardijamas kainų didinimo argumentas: „Leidimas nebrango 11 metų“.

Meškeriojimo mokestį Lietuvoje moka apie 200 tūkst. žmonių. Nuomonių yra įvairių: vieni piktinasi pabrangimu, kuris siekia net 350 proc., kiti sveikina, tikėdami, kad ženkliai padidėjęs finansavimas gali išspręsti įvairias mėgėjų žvejybos problemas. O problemų tikrai daug – pradedant nuo aplinkosaugos ir baigiant skurdžia infrastruktūra.

Taip pat aktyviai vyksta aršios diskusijos dėl lėšų, gautų už meškeriotojų leidimus, panaudojimo. Šių lėšų skirstymas kelia aistras jau apie dešimtmetį, tačiau ypač jos išryškėjo numatomo meškeriojimo leidimų pabrangimo fone. Teko išgirsti įvairių versijų, kaip tos lėšos dalinamos ir naudojamos. Ypač aptakiai apie jas pasisakydavo politikai ir valdininkai. Dažniausias atsakymas – meškeriotojai negali daryti jokios įtakos šių pinigų skirstymui. Arba: „Skirstome ne mes, o kiti“, skirstymui reikia visokių papildomų suderinimų su kitom institucijom ir t. t. ir panašiai. Kitaip tariant, visi įmanomi pasiteisinimai, kad tik piliečiai nesuprastų, kas yra daroma su jų sumokėtais mokesčiais. Todėl girdimos labai įvairios istorijos ir versijos apie tų pinigų leidimą.

Dabartinio brangimo fone politikai pasisako, kad pinigai bus skirti aplinkosaugai, įžuvinimui ir infrastruktūrai.

Meškeriotojams svarbu suprasti, kad jų įmokos nukeliauja ne tiesiai į bendrą šalies biudžetą, o į atskirą Aplinkos apsaugos rėmimo programos (AARP) fondą. Fondo lėšas skirsto Aplinkos ministerija. Taip, galimai yra visokių poįstatyminių aktų, pataisymų, įsakymų ir derinimų lėšų skirstymui, kurių visuomenė nemato, bet čia jau ne jos problemos.

Apžvelgus meškeriotojų komentarus socialiniuose tinkluose akivaizdžiai matyti, kad meškeriotojų bendruomenė prastai supranta, kur ir už ką moka, ir kaip jų pinigai panaudojami ir galėtų (arba negalėtų) būti panaudoti. Taigi pabandysim išsiaiškinti, kas ir kaip čia vyksta.

Kadangi vieni sako, kad mokestis patenka į šalies biudžetą, kiti – kad į Aplinkos apsaugos rėmimo programos fondą, pažiūrėkime įdėmiau į ištrauką iš Mėgėjų žvejybos įstatymo 11 straipsnio 6 punkto 3 dalies: „Už mėgėjų žvejybos leidimą mokama: – į valstybės biudžetą teisės aktų nustatyta tvarka Aplinkos apsaugos rėmimo programai finansuoti, kai žvejojama valstybiniuose žuvininkystės vandens telkiniuose“.

Šią punkto dalį meškeriotojai ir politikai su valdininkais supranta labai skirtingai. Nuomonės ypač išsiskyrė, kai atsirado pinigų.

Šiek tiek istorijos, be kurios sunku bus suprasti meškeriojimo mokesčio esmę. Pirmiausiai, aptarkime terminologiją, kad būtų aišku, apie ką tiksliai kalbame.

Jau trisdešimt metų mūsų kalbininkai ir politikai nesutaria, kaip pavadinti „meškeriojimą”. Iš pradžių buvo „mėgėjiška žvejyba”; vėliau šis terminas buvo pripažintas netinkamu, kaip vertimas iš rusų kalbos (nors iki šiol būtent jis naudojamas dažniausiai), dar vėliau virto į „mėgėjų žvejybą”. Nesivelsim į šią ginčytiną polemiką ir toliau stengsimės naudoti lietuvišką žodį „meškeriojimas”, kaip apibūdinantį žvejybą būtent su meškere.

Svarbu suprasti, kad meškeriojimas plačiąja prasme, tai nei tik gaudymas meškere – tai ganėtinai platus veiklų derinys, kurį išsivysčiusios šalys seniai jau vadina ūkio šaka arba sektoriumi. Mėgėjų žvejybos sektorius – ūkio sektorius, apimantis meškeriotojus, mėgėjų žvejybos prekių gamybą, tiekimą ir pardavimą, mėgėjų žvejybos ir su ja susijusių paslaugų teikimą ir žuvų išteklių valdymą jos reikmėms.

Palmiros Mart nuotr.

Nuo pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo metų meškeriotojai mokėjo už žvejybos leidimą valstybės rinkliavą (mokestį) į bendrą šalies biudžetą. Valstybei besivystant, meškeriojimo problemos buvo tikrai nepirmaeilės, todėl diskusijų dėl šio mokesčio faktiškai nevyko iki maždaug 2000 m. – tiesiog niekas per daug nesigilino, kiek ten tie meškeriotojai sumoka ir kiek pinigų reikia jų veiklai palaikyti ir vystyti.

Tačiau laikui bėgant, situacija ėmė keistis: meškeriojimas populiarėjo, o žuvų ištekliai sparčiai mažėjo ir suinteresuotoms grupėms tapo aišku, kad reikia aiškiau reglamentuoti šią veiklą. Ypač, kai ta veikla tapo susieta su vandens telkinių privatizavimo padariniais, jų nuoma ir kitokiomis privačiomis jų panaudojimo formomis, kas pradėjo kurti įvairias ginčytinas situacijas tarp meškeriotojų, privačių vandens telkinių naudotojų bei nuomininkų ir valstybės institucijų.

Problemoms spręsti buvo parengtas Mėgėjiškos žūklės įstatymas, kuris buvo priimtas 2004 m. Jis numatė įtraukti meškeriotojų atstovus į meškeriojimo politikos formavimo veiklą – tam atsirado Mėgėjiškos žūklės plėtros taryba (MŽPT) prie Aplinkos ministerijos, kuri galėjo teikti įvairius sprendimų pasiūlymus meškeriojimo valdymo klausimais. Viena pagrindinių problemų buvo aplinkosauginė išteklių kontrolė ir meškeriojimo plėtra bei susijusios infrastruktūros atsiradimas. Į meškeriotojų paklausimus, kodėl šios problemos lėtai sprendžiamos, ministerijos atsakymas buvo klasikinis – nėra finansinių išteklių. Buvo nuspręsta pradėti ieškoti lėšų, ypač, kad meškeriotojų bendruomenės pasisakydavo, jog galime mokėti daugiau, kad tik pinigai būtų naudojami problemoms spręsti.

Aktyviai dirbant MŽPT (kurios nariu teko būti iš šio straipsnio autoriui) kartu su Aplinkos ministerija buvo sukurta vizija, kad reikia nukreipti meškeriotojų sumokamas įmokas į atskirą ministerijos valdomą fondą, iš kurio galima būtų tiesiogiai finansuoti mėgėjų žvejybos PLĖTRĄ ir su tuo susijusias veiklas.

Tokiam kilniam tikslui Aplinkos ministerija pasiūlė naudoti Aplinkos apsaugos rėmimo programos (AARP) fondą, kurio veiklą reglamentuoja analogiško pavadinimo įstatymas.

Atnaujintas Mėgėjų žvejybos įstatymas buvo priimtas 2012 m. Jis nukreipė beveik 4,5 kartų išaugusius meškeriojimo mokesčius į Aplinkos ministerijos valdomą AARP fondą, kuris nuo 2014 m. iki dabar kasmet papilnėja 1,5-1,6 mln. €.

Tam pasiekti prireikė 8 metų darbo. Taigi – tikslas buvo pasiektas, AM gavo papildomų lėšų meškeriojimo plėtrai ir kartu su ganėtinai plačiomis šių lėšų skirstymo laisvėmis.

Dabar aptarkime bendrai, kokias išlaidas patiria valstybė meškeriojimo sektoriui palaikyti. Politikų dažniausiai minimos išlaidos yra įžuvinimas ir aplinkosauga. Šiuo metu girdime, kad šios paslaugos kasmet brangsta, todėl reikia branginti leidimus už meškeriojimą. Tačiau teigti, kad paminėtų paslaugų reikia tik meškeriotojams, būtų ne visai korektiška.

Pradėkime nuo aplinkosaugos. Aplinkos kokybės ir racionalaus išteklių panaudojimo užtikrinimas yra pirmasis aplinkosaugos politikos tikslas. Vandens telkinių ir žuvų išteklių arba tiesiog vandens ekosistemų apsauga yra svarbi visiems Lietuvos piliečiams (ne tik meškeriotojams). Drįsime teigti, kad turbūt niekas nenorės ilsėtis prie vandens telkinių, kuriuose negyvena žuvys, nekalbant jau apie tokio vandens naudojimą. Atitinkamai šių išteklių apsauga yra palaikoma iš bendro šalies biudžeto, finansuojant už tai atsakingą Aplinkos ministeriją.

Be abejo, dalis aplinkosaugos darbų yra susiję su meškeriojimo kontrole. Tačiau jei už tai norime apmokestinti meškeriotojus, reikia bent kažkiek numanyti, kiek būtent meškeriojimo kontrolei patiriama išlaidų. Meškeriojimo kontrolę atlieka Aplinkos apsaugos departamentas, kuris vykdo ir daug kitokių veiklų. Aplinkosaugos inspektorių, kurie užsiimtų tik meškeriojimo kontrole, mes neturim. Tie patys inspektoriai kontroliuoja ir meškeriojimą, ir medžioklę, ir miškų kirtimus ir turbūt begalę kitų veiklų.

Gyvosios gamtos apsaugos darbo kokybę visuomenė vertina kaip nepakankamą – ne išimtis ir meškeriotojai. Tikrai nepanašu, kad vykdomų darbų kokybė susieta su pinigų trukumu ir mažais meškeriotojų mokesčiais. Problemos slypi visai kitur, ir jokie padidinti mokesčiai tik vienai piliečių grupei, meškeriojimo aplinkosaugos bėdų neišspręs.

Kita išlaidų dalis yra įžuvinimas. Čia ir vėl pasikartosime, kad įžuvinimas, kaip ir aplinkosaugos darbai, vykdomi visų Lietuvos piliečių aplinkos kokybei palaikyti. Ir pagrindinis įžuvinimo darbų variklis yra ne meškeriotojai, ir manau, vargiai, kad net visų Lietuvos piliečių aplinka. Variklis yra tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai, kuriuos mes privalome vykdyti. Neveisime lašišų ir šlakių – negausime ES verslinės žvejybos kvotų į Atlanto vandenyną, Baltijos jūrą ir t. t. Nereikia čia pusti miglą į akis, kad kažkam rūpi, ar pagaus Petras ar Antanas lašišą…

Be abejo, meškeriotojai naudoja žuvų išteklius daugiau nei nežvejojantys piliečiai. Bet jei norime apmokestinti meškeriotojus už naudojamus žuvų išteklius, turime žinoti, kiek meškeriotojai tų išteklių sunaudoja. Kiek mums yra žinoma, tikslių mokslinių duomenų šiuo klausimu Aplinkos ministerija neturi, nepaisant to, kad išleido moksliniams tyrimams 1,25 mln. € tik iš meškeriotojų įmokų ir dar nežinia kiek iš bendro šalies biudžeto.

Dar norime paminėti meškeriojimo „lengvinančias aplinkybes“ valstybės išlaidų įžuvinimui kontekste. Pirmasis aspektas – sparčiai populiarėja žvejyba sugaunant ir paleidžiant žuvis (dažnai tiesiog vadinama „pagavai-paleisk“). Tai yra dalis meškeriotojų vis atsakingiau žiūri į išteklių vartojimą ir žuvų neima. Kiek ir kokios žuvys yra nuolat paleidžiamos, ministerija vėl gi nežino, nes, pasikartosim, sugavimų monitoringo per 30 metų darbų taip ir nesukūrė.

Antrasis aspektas – žuvų ištekliais iki šiol naudojasi verslinės žvejybos sektorius (nors jo galimybės kas kelis metus ribojamos). Įdomu, kaip visuomenei atrodo, kai iš jų sumokėtų mokesčių yra įžuvinami vandens telkiniai, vėliau, į tuos telkinius verslui išduodami leidimai išgaudyti tas žuvis ir leidžiama dar kartą jas parduoti mums parduotuvėse? Įdomų „verslą“ užkūrė įstatymų leidėjai. Taigi, toli ne tik meškeriotojai naudojasi įžuvinimų suteikiamomis naudomis.

Trečiasis aspektas – žuvų išteklius turime saugoti, nes Lietuva yra ratifikavusi įvairias tarptautinės aplinkosaugines konvencijas, sutartis, strategijas ir begalę kitų įsipareigojimų dėl aplinkos kokybės išsaugojimo. Jų nevykdant, Lietuva negautų nei taršos leidimų, nei kvotų versliniams žuvų sugavimams pasauliniame vandenyne, nei daug kitų įvairių naudų – įskaitant šimtamilijonines ES paramas žuvininkystės ir aplinkosaugos sektoriams, kurias įsisavina Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos. Todėl įžuvinimai vyksta toli ne tam, kad meškeriotojams būtų ką žvejoti – gal jau nustokim vieną kartą meluoti visuomenei?

Todėl, kai politikai teigia, kad „mes veisiame žuvis Lietuvos meškeriotojams“, tai jie, kaip čia gražiau pasakius – truputį nepasako tiesos. Tik neaišku: ar nenori sakyti, ar nesupranta įžuvinimo darbų pagrindinių tikslų?

Meškeriotojų sektoriaus infrastruktūros sukurta tiek mažai, kad net nėra ką aptarinėti. Nebent išlaidavimų infrastruktūrai apimtys turėtų sudominti prokurorus ir kitus viešojo intereso gynėjus. Iki šiol Aplinkos ministerija tik sugebėjo nusipirkti keliasdešimt apgailėtinos kokybės valčių nuleidimo vietų už kosminę kainą, ir kelias IT sistemas (kurių pirmąją teko nurašyti, nes šlamštas), leidžiančias surinkti mokesčius iš meškeriotojų. Tai yra meškeriotojai dar turi papildomai susimokėti už tai, kad valstybė galėtų iš jų lengviau surinkti pinigus, plius leisti visai nemažai uždirbti bankams. Štai ir visa infrastruktūra, kuri buvo sukurta per 30 metų darbo.

Kadangi Aplinkos ministerija teigia, jog meškeriotojai turi daugiau mokėti už savo pramogą, norime priminti, kad remiantis tyrimais, 2011 m. Lietuvos meškeriotojai savo pomėgiui ir su juo susijusioms veikloms išleido 110 mln. €, iš kurių 23 mln. € pateko į šalies biudžetą vien tik PVM pavidalu. Atitinkamai, nuo 2011 iki 2023 m. meškeriotojai sumokėjo bent 300 mln. € PVM pavidalu (čia be akivaizdaus ekonomikos augimo per 10 metų vertinimo koeficientų).

O jei indeksuosim taip pat, kaip politikai siūlo indeksuoti leidimų kainas, tai padauginus šią sumą 3,5 karto, gausim daugiau nei 1 mlrd. €!

Kiek milijonų sudarė meškeriojimo sektoriaus verslo pelno mokesčiai ir atitinkamai akcininkų pajamų mokesčiai, nėra žinoma. Dar reikia paminėti mėgėjų žvejybos sektoriaus 500 darbuotojų (2012 m. duomenys) mokesčius. O kokią bendrą sumą sudaro visi šie mokesčiai kartu būtent šiuo metu – 2023 m.?

Priminsim – Aplinkos ministerija per pastarąjį dešimtmetį moksliniams tyrimams išleido 1,25 mln. €, tačiau meškeriojimo sektoriaus šiuometinė vertė ir mokesčiai išlieka nežinomi.

Jau trečią kartą minime, kad Aplinkos ministerija kažko nežino… Ir kyla klausimas – o ką ji tuomet žino, išskyrus tai, kad meškeriojimo leidimai kitose Vakarų šalyse kainuoja brangiau? Jei ministerijos darbuotojams neužtenka kompetencijų savarankiškai atlikti meškeriojimo sektoriui svarbius tyrimus ir darbus, tai galėtų bent nusipirkti tuos darbus ar paslaugas – pinigų tikrai netrūksta.

Meškeriotojai niekada per daug neeskaluodavo, kiek jie susimoka mokesčių, susijusių su meškeriojimo prekių vartojimu. Bet kadangi politikai teigia, kad mes naudojame daug gamtos resursų, tai drįsim politikam priminti, kad mes ir daug sumokame. Tiek daug, kad galėtume drąsiai reikalauti nemokamos meškeriojimo teisės. Bet nereikalaujame!

Iš mūsų vis norima paimti daugiau ir daugiau, remiantis sunkiai suprantamais teiginiais – „11 metų nekėlėm kainų“. Ar tai yra brandžių politikų argumentas? O ką naudingo meškeriotojams nuveikė atsakingos valstybės institucijos per tuos 11 metų?

Kitame rašinyje apžvelgsim meškeriotojų lūkesčius, kurie buvo susiformavę iki 2012 m., t. y. prieš paskutinį leidimų meškerioti pabrangimą.