Matyti, kad žmonės skirtingi, nereikia nei mokslo, nei išsilavinimo. Berniukas skiriasi nuo mergaitės, jaunas nuo seno, kvailas nuo protaujančio. Tiesa, kai kurie bando apsimesti kitais ar kitokiais. Senas – jaunu, vyras – moterimi, kvailas – protingu. Ne visuomet sėkmingai, bet visada keistai. Ir kodėl gi keistai? O todėl, kad mums patogiau pasaulį matyti labai paprastą, juodą ar baltą, blogą ar gerą, gražų ar bjaurų. Paprasta, vadinasi, aišku.

Lengva gyventi vaikui. Jis tiki suaugusiais. Tik susidūrimas su blogybėmis ar neteisybe pradeda sukelti nusivylimo, abejojimo ar net netikėjimo jausmus.

Paauglys stengiasi patikrinti viską, bet tai niekam nepavyksta, nes įvairovė per didelė. Todėl suaugęs žmogus pradeda pasaulį dalinti į dvi dalis: į tai, kuo jis tiki, (pasitiki) ir tai, kas yra abejotina (netiesa). Taip lengviau gyventi, nes visko žinoti veik neįmanoma, todėl dalis žmogiškumo pagrindo tampa vertybėmis. Jos yra tarsi neabejotinomis.

Mama ir tėvu tiki ne tik mažas būdamas. Mokykloje autoritetu būna mokytojai. Politikoje – lyderiai. Bažnyčioje – vyskupai ir kardinolai. Tikėjimas kuo nors pasiremia pasitikėjimu, todėl vieni turi mokslinę, kiti religinę pasaulėžiūrą, vieni yra optimistai, kiti pesimistai, treti skeptikai.  Logika tvirtina, kad skeptikai, kaip ir ateistai, yra tikintys. Vieni tiki, kad Dievas yra, kiti tiki, kad jo nėra.  Retas žino, jog yra laisvamaniai, kuriems toks dalijimaisi nesvarus. Kaip jums patogiau, taip jūs ir elkitės.

Tikėjimas yra žodis, turintis platų turinį. Todėl nereikia to tapatinti su paprastais dalykais. Plačiąja prasme tikėjimas apima tam tikrą žmogaus pasaulio suvokimo kryptį. Tai, ką jis priima, ir tai, ką jis atmeta.

Vieni tiki, kad žmonės geri, kiti teigia, kad visi vyrai – kiaulės. Tai vertybinė orientacija, o ne juokeliai. Vieni myli Tėvynę, kiti ieško, kur geriau. Tai taip pat orientacija. Vieni laukia paramos iš valstybės ar bendruomenės, kita sako, kad kiekvienas yra atsakingas pats. Šį sąrašą galima tęsti gana ilgai, tačiau noriu parodyti, jog tikėjimas nėra racionalus, jo pakeisti negali argumentai, diskusija.

Žmonių vertybės, aišku, kinta. Gyvenimas priverčia prie jo taikytis. Bet pamatinės iš jų randasi vaikystėje bei paauglio metais. Vėliau „patobulinti“ žmogų veik neįmanoma.

Didžiausia tikėjimo problema yra ta, kad jis yra daugiau ar mažiau pastovus, o mūsų pasaulis dar stipriai kinta.

Tai, kas galėjo būti vertinga prieš keliolika metų, gali netekti svarbos ar reikšmingumo dabar. Nelabai nusenę žmonės dar iki šiol tiki laikraščiais (spausdintais), radiju ar televizija. Nes jie negali meluoti ar klysti. Tikros tiēsos, todėl tikiu jais. Pasaulis į tai atsakė netikrų žinių srautu. Jei prieš kelis šimtmečius netikrų žinių buvo dešimtys ir jas atskleisti buvo įmanoma, tai dabar jų kiekiai viršija milijonus ir kovoti su tuo darosi labai sunku.

Atmesti melagingus pranešimus ar straipsnius, žinutes ar teiginius galima tik kritiškai mąstant. Tačiau apgaulingų žinių sraute paskęsta ne vienas jau vien dėl to, kad neturi kriterijaus skirti tikra nuo netikro. Tikėjimas gali jį keisti, bet nėra absoliutus. Jis net netinka žinojimo sričiai.

Tikėjimas yra vertybinės orientacijos dalykas. Tikiu ne todėl, kad žinau, bet todėl, kad tai man vertinga. Todėl negalima iš esmės jų priešinti. Žinojimas veda į priekį, kviečia už horizonto. Tikėjimas yra stabilizatorius, laikantis visos asmenybės veiklos pastovumą. Jie lyg ir priešingi savo tikslais, bet veikia skirtingose plotmėse, skirtingose dimensijose. Todėl tampa absurdiška reikalauti pagrįsti tikėjimą racionaliai.

Vertybių sistema yra asmenybės stabilumo, o ne žinojimo garantas. Meilė, Tėvynė, ištikimybė, nedora, gėris ar blogis sunkiai aprašomos loginio mąstymo priemonėmis. Todėl tikėjimui svarbus yra autoritetas, o mąstymui –kritiškumas.

Remdamasis vien protu, gyvenimo nenugyvensi. Pasaulis labai įvairus ir skirtingas žmonėms pagal savo gyvenimo vietą, laiką ar tradiciją. Vien protas negalėjo, negali ir, ko gero, negalės, padėti sureguliuoti visuomenės. Todėl tikėjimas arba vertybinės orientacijos tampa kita priemone išgyventi. Nei gera, nei bloga – tiesiog priemone.