Klaipėda – tai miestas, kuriame apstu vandens: pakrantę skalauja Baltijos jūra, ranka lyg ir pasiekiamos marios, o pačioje širdyje teka Dangės upė. Ši, motinos gamtos sukurta ir žmogaus rankos pakoreguota aplinkybė yra tarsi dovana miestui, tačiau ar ji tinkamai išnaudojama gyventojų – vis dar atviras klausimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jei ne vanduo, kažin ar Klaipėdoje šiandien gyventų ir dirbtų Rokas Arbušis: buriuotojas, jachtos kapitonas, jachtų nuomos kompanijos „Go sail“ vadovas.

Jo manymu, šiandien mieste susiklosčiusi paradoksali situacija: vanduo – čia pat, bet gyventojams jis pasiekiamas sunkiai, o kelią prie jo užkerta ne tik uostas. Vanduo – vis dėlto neišnaudotas potencialas, kuris gali ženkliai prisidėti prie Klaipėdos suklestėjimo.

Rokai, koks Jūsų santykis su Klaipėda?

Gimiau Kaune, augau Klaipėdoje, mokyklą baigiau Nidoje, tuomet grįžau į Kauną, vėliau išvykau į Vilnių, o dabar ir vėl gyvenu Klaipėdoje. Manau, kad gana gerai pažįstu šį miestą – bent jau tiek, kad galėčiau apie jį kalbėti.

Jeigu ne vanduo, čia nebūtumėte?

Tikriausiai ne – mano darbas tiesiogiai susijęs ir netgi priklausomas nuo vandens.

Ar, Jūsų nuomone, miestas gerai išnaudoja šią savo padėtį – prie vandens?

Galėtų ir geriau.

Po karo uostas ir miestas buvo atskirtas tvora ir nuo to laiko mes turime du objektus: yra miestas ir yra uostas. Ir mes to nepakeisime, nes visame pasaulyje uostai nuo gyvenamųjų zonų atitveriami, tačiau jie, skirtingai nuo Klaipėdos, užima tik nedideles gyvenviečių dalis.

Tuo tarpu čia, dėl specifinio miesto išsidėstymo – jis nusidriekęs išilgai marių – uostas užkerta kelią prie vandens gyventojams.

Nepaisant to, šiame ruože yra kelios miestui priklausančios vietos, kurios ir galėtų būti skirtos tam priėjimui. Šiandien tokią galimybę turime tik Kruizinių laivų terminale, žvejai renkasi prie naujosios perkėlos ar pietiniame Klaipėdos pakraštyje. Visur kitur miestiečiams reikia leidimų.

Taigi, paradoksalu – palei marias įsikūrusio miesto gyventojai atskirti nuo jų. Jeigu ne Smiltynė, padėtis būtų dar prastesnė.

O prieiga prie vandens miestiečiui būtina?

Be jokios abejonės.

Su uostu jau nieko nepadarysi – nepatrauksi jo, tebūnie. Bet nereikia pamiršti, kad mes, klaipėdiečiai, dar  turime ir Dangę. Laivybos prasme ši upė negyva. Gerai, kad vienas tiltas jau reguliariai kilnojamas, antrą irgi būtų galima.

Mano manymu, upę galima prisijaukinti, leisti laivybą iki pat Tauralaukio – tai įpūstų miestui gyvybės.

O gal niekas šio klausimo nekelia? O jeigu nekelia – gal ne taip ir būtina? Kokios Jūsų žinios šiuo klausimu?

Aš nežinau, ar buvo tokių bandymų, galiu tik pasidalinti savo patirtimi: kai mes kūrėme jachtų nuomos verslą, kartu kūrėme ir paklausą. Buvo visiškas vakuumas, niekas net neįsivaizdavo, kad eilinis žmogus gali išsinuomoti jachtą – mes ne tik pranešėme šią žinią, bet ir sukūrėme sąlygas.

Kitas pavyzdys – nuo šių metų pradėtas kilnoti Pilies tiltas. Tai padarius atsirado paslauga – laivų laikymas Dangės atkarpoje už tilto, todėl miesto centre matome daugiau laivų. Jeigu tiltas būtų kilnojamas dažniau, laivai plaukiotų intensyviau, o lankstesnė pasiūla – patogesnė potencialiam klientui.

Tereikia parodyti žmonėms, kad jie tai gali daryti, ir jie tai darys bei mokės pinigus: taip sukuriama paslauga.

Priešingu atveju žmogaus pasirinkimas iš esmės yra apribojamas?

Na, jis praranda galimybę įvairiau praleisti laisvalaikį. Galbūt dėl to sėdi namuose arba eina į prekybos ir pramogų centrą. Tereikia jiems kažką pasiūlyti: štai miesto centre Dangėje atsirado vandens dviračių nuoma ir upė jų pilna.

Mane nuoširdžiai stebina Gdanskas Lenkijoje: atrodo, kad tame mieste prie vandens renkasi visi žmonės – tokį įspūdį galima susidaryti net eilinės darbo dienos ryte. Kita vertus, gal ir neteisinga lyginti dvi valstybes, iš kurių vienoje gyvena apie 40 milijonų, o kitoje – vos trys.

Klaipėdoje, tarp tiltų esanti kairioji upės krantinė su promenada ir joje esančiomis laisvalaikio pramogomis – puikus pavyzdys, kad pakrantė gali būti miestiečių traukos centru. Jų palei upę gali būti žymiai daugiau – paupys Tauralaukio link yra neatrasti plotai. Ten jau yra nauji dviračių takai, kuriais važinėja daugybė žmonių, bet nulipti nuo dviračio ir prieiti prie upės sąlygų nėra, pakrantės užžėlusios krūmais.

Mes anksčiau svarstėme galimybę plukdyti žmones upe iki Tauralaukio, bet idėja žlugo – buvome informuoti, kad laivų kelio ten nėra, jis baigiasi sulig Biržos tiltu.

Gal tam yra fizinės kliūtys, pavyzdžiui, tokiai veiklai netinkamas gylis?

Norint įrengti laivų kelią reikia atitinkamai išvalyti upės atkarpą, garantuoti gylį, paženklinti ją, o tai jau viešojo sektoriaus reikalas. Žinoma, tai kainuoja, o laivybai Dangėje neva nėra paklausos. Dėl to nėra ir kelio.

Bet paklausą reikia sukurti?

Na, šiuo metu valstybėje yra ir rimtesnių problemų, kurioms spręsti reikia lėšų – taip atrodo vertinant iš eilinio piliečio perspektyvos. Vertinant strategiškai, tai padaryti būtina vien dėl to, kad žmonės būtų aktyvesni, daugiau laiko praleistų gamtoje, kurti tai, kas ateityje neštų naudą visuomenei.

Artūro Aušros nuotr.

Yra ne tik ekonominė nauda, bet ir įvaizdis – ką manote apie diskusijas: jūrinė valstybė Lietuva ar ne?

Šią diskusiją labai paprasta užbaigti – tiesiog reikia nustoti apie tai kalbėti ir vadovautis faktais.

Jūra yra? Yra.

Siena su jūra yra? Yra.

Uostas yra? Yra.

Vien šių faktų užtenka patvirtinimui, kad Lietuva yra jūrinė valstybė. Galbūt ne viską darome, kad šis faktas būtų dar geriau išnaudotas, bet tai – jau atskiras klausimas.

O tą diskusiją reikia baigti. Be minėtų faktų galime vardinti Lietuvos kapitonus, plaukiojančius aplink pasaulį, buriuotojos iškovotą olimpinį medalį, prestižinėse regatose dalyvaujančius mūsų buriuotojus.

Lietuva – jūrinė valstybė. Faktas kaip blynas.

O kaip Klaipėdoje sekasi buriuotojams? Atrodo, kad Pilies uostas perpildytas, ar tai liudija gerbūvį?

Kalbant apie Klaipėdos buriuotojų bendruomenę aš juos suskirstyčiau į sportininkus, turistus ir pramogautojus.

Kalbant apie sportą, man atrodo, jog miestas kartais pamiršta, jog turi buriuotojų mokyklą „Žiemys“, kurios auklėtiniai treniruojasi Drevernoje. Sąlygos vaikams pradėti buriuoti ten yra idealios, bet kartais atrodo, kad jiems trūksta dėmesio ir užtarimo. Kyla klausimų dėl tinkamo finansavimo, kai mokykloje dirbau aš, bandėme su kolegomis jauniesiems buriuotojams suorganizuoti treniruotę jūroje, tačiau susidūrėme su įvairiomis techninėmis kliūtimis, tad šią idėją teko užmiršti.

Kalbant apie suaugusius žmones, situacija – žymiai geresnė. Yra nemažai jachtų, jos noriai dalyvauja varžybose, varžybų – daug. Yra intriga, pasiekimai gerėja, laivų – daugėja. Daugėja ir sportinių laivų – tokių, apie kuriuos prieš dešimtmetį Lietuvoje galėjome tik svajoti.

Sulauksime ir dar geresnių, jeigu užaugs nauja karta buriuotojų – tie, kurie dabar dar tik treniruojasi su „Optimist“ klasės laiveliais.

Pramoginė laivyba, pasiplaukiojimas jachtomis ir motorlaiviais, taip pat populiarėja – šį sezoną Klaipėdoje atsirado dar daugiau naujų jachtų. Jeigu daugės tokiais tempais, greitai nesutilpsime. Dėl to bendruomenėje tik garsiau skamba kalbos apie svajonę švartuoti laivus „Memelio mieste“.

Eiliniams žmonėms buriavimas ir jachtos asocijuojasi su prabanga, bet ar taip iš tiesų yra? Girdėjau, kad buriuoti pradeda tie, kurie anksčiau to nedarė, o laivas kainuoja pigiau nei senas automobilis?

Tikrai taip. Viena iš mano veiklų – mokyti buriavimo suaugusius žmones, ir jų ateina vis daugiau.

Pradedantiesiems patariu neskubėti pirkti jachtos, geriau už tuos pinigus kasmetinių atostogų metu laivą nuomotis čia, Klaipėdoje, ar kurioje nors kitoje šalyje, kur ši paslauga teikiama.

Ar buriavimas – sudėtingas užsiėmimas?

Ne toks sudėtingas, kaip manoma. Svarbiausia žinoti tris pagrindinius dalykus: mokėti nustatyti, iš kur pučia vėjas, pagal jį sureguliuoti bures ir išlaikyti laivo kryptį.

Kaip ir kiekvienoje kitoje veikloje, gilinantis aiškėja vis daugiau niuansų, apie kuriuos galima romanus rašyti, bet iš esmės – tai tik vienas iš daugelio užsiėmimų. Kadaise pradėjęs buriuoti maniau kitaip, jaučiausi išskirtinis ir tarsi snobas vaikščiojau po uostą užrietęs nosį, bet laikas parodė ką kita.

Galima galvoti, kad buriavimas yra karališkas užsiėmimas, bet karaliai daro ir daugiau dalykų, net į tualetus pėsti vaikšto.

Taip, jis techniškas, bet ne mažiau techniškas nei automobilių ar motociklų sportas.

Taip, jis nepigus – pradinės investicijos nemažos, kainuoja išlaikymas: tai ne futbolas, kuriam užtenka aprangos, batelių ir kamuolio.

Tačiau brangiausia investicija – laikas. Dėmesio buriavimui reikia.

Ar žmogui to reikia? Pirmiausiai reikėtų pabandyti. Yra ne vienas kelias: gali ateiti pas mane ir mes susitarsime dėl pamokų. Gali vaikščioti po uostą ir prašytis į įgulas, klausinėti, ar kam nors trūksta papildomų rankų laive. Gali nusipirkti jachtą, skaityti knygas, mokytis iš kitų šaltinių. Tereikia noro ir laiko.

Gintauto Lukausko nuotr.

Kaip manote, kas srityje, kurioje dirbate, bus po 10 metų?

Sunku pasakyti. Kai mane pakvietė dirbti dabartinį darbą, pamaniau – durniai, kas gi Lietuvoje nuomosis jachtas, tačiau laikas visiškai pakeitė mano požiūrį, parodė naujas galimybes, skirtingos aplinkybės lėmė skirtingus sprendimus. Todėl prognozuoti, kas bus po dešimtmečio, labai sudėtinga.

Iš dabartinės pozicijos aš matau vienokias perspektyvas, tačiau nereiškia, kad tokia bus realybė.

O apie ką svajojate?

Noriu, kad abu tiltai per Dangę kasdien būtų pakeliami bent po 3 kartus, o su jachta būtų galima nuplaukti bent iki Liepų gatvės tilto.

Noriu, kad Klaipėdoje zuitų svečiai ir vietiniai. Jeigu atvirai, norėčiau, kad šiame mieste būtų geri transporto kamščiai – jie liudytų apie tai, kad Klaipėdoje verda gyvenimas ne tik ten, kur šiandien yra lankomi objektai.

Noriu, kad miestas ir uostas kalbėtų viena kalba, nes panašu, jog šiuo metu vyksta takoskyra.

Noriu, kad garsiai pristatytas Klaipėdos proveržio projektas neliktų tik gražu pasisvaičiojimu.