Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-16 |
AP galerijoje (Naujoji Uosto g. 3A (Memelio miestas)) atidaryta dviejų menininkų paroda. Ji pavadinta „Tarp vandenų“ ir skirta jūrai. Net pristatyme rasime jos apibūdinimą – marinistika. Mane nustebino tokia drąsa: mūsų didieji jūros tapytojai Edvardas Malinauskas ir Povilas Dirgėla rengia parodas patys, o čia lyg konkurentai. Priminsiu, kad maestro didžiausią ekspoziciją neseniai pristatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, o Povilas Dirgėla užsikėlė net į bokštą su visais savo paveikslais.
Galima juokauti, bet menininkams užteko drąsos ir jie parodė tai, ko pas mus veik nebuvo. Pradėsiu nuo tapybos. Sigita Populaigienė atidaryme man (ir kitiems) tiesiog prisipažino, jog jūrą piešianti tik ketverius metus. Bet turi iš karto nurodyti, jog ji yra profesionali dailininkė, tie, kas domisi knygomis, gali atrasti jos apipavidalintų leidinių. Bet grįžkim prie jūrų. Jų daug. Mane stebino ta didžiulė įvairovė, kurios niekas kitas neparodė. Negaliu demonstruoti mažame straipsnyje visų tų stilių, bet dailininkės sugebėjimai stebina.
Nežinau, ar tai gerai, bet dideli jos paveikslai turi daug vidinės energijos. Gal autorė gerai pasakė: paveikslas vertas tiek, kiek dalininkas į jį įdėjo savęs. Darbas, kaip sako fizika, yra energijos virsmo forma. Jei tik brūkštelėsi pieštuku ar teptuku, tai ilgalaikio dalyko nesukursi. Mane ši autorė „nupirko“ kelių paveikslų „japonišku“ stiliumi. Viename iš jų pamačiau taip man mielą drakoną, nors jūra nuo to nepasikeitė. Taigi, visi parodyti darbai yra nauji ir originalūs, iš esmės tai dailininkės debiutas šiame žanre. Aš dar nesu susitikęs tokio autoriaus, kuris sugebėtų padaryti taip gerai ir pakankamai daug.
Antrasis parodos autorius – stiklo meistras. Tikrai meistras. Tiesa, nors kai kurių, gal įdomiausių darbų mes dar Klaipėdoje nematome, bet tikiuosi, kad jie atkeliaus Vilmos Jankienės dėka. Kodėl aš pradedu nuo darbų, kurių, deja, čia nėra. Tai bene originaliausi kūriniai, kuriuos aš pamačiau tik nuotraukose. Gal ne visai taip. Vienas darbas – žuvis, leido matyti, ką sugeba šis stiklo meistras. Lankytojai gali į tai pažiūrėti patys. Bet grįžkime prie parodos. Jūros temą Viktoras Dailidėnas atskleidžia per bures. Iš karto noriu pripažinti gerą parodos ekspoziciją: kūriniai priderinti prie paveikslų ir sudaro neblogą visumą. Aišku, galima į bures žiūrėti tik kaip į savarankiškus darinius, bet su paveikslais jie jau pradeda „skambėti“. Gal ir ne visi, bet tai jau daugiau priklauso nuo žiūrovo.
Mes įpratę prie burių. Kasmetiniai laivų paradai, didieji ar mažesnieji burlaiviai yra veik visų gyventojų žinomi, nes matyti. Viktoras Dailidėnas mums parodo meno kūrinį, kuris primena tai, kas jau žinoma. Stiklas yra keista medžiaga menui, ne tiek dėl jos trapumo, kiek dėl konstravimo technikos ir technologijų sudėtingumo. Išdrožti gerokai paprasčiau, todėl ir „smūtkelių“ visur pridrožta. Dailidėno burės yra įvairios ir skirtingos: nuo lyg paprasto, bet storo iki auksinio stiklo. Bendra joms tai, kad visa tai tikri meno kūriniai. Galima svarstyti apie jų originalumą, bet abejoti meniškumu – negalima.
Parodos atidaryme buvo gana nedaug lankytojų, nors pakalbėti su meno kūrinių autoriais ar galerijos savininke visada verta. Nuoširdūs pokalbiai atskleidžia kuriančių žmonių ypatybes, kurių per pačių daiktus ar paveikslus – nepamatysi. Todėl parodos atidarymas turi savo ypatingą funkciją – parodyti žmones, kurie moka kurti, sužinoti jų idealus ar net siekius. Smagu buvo tą pavakarę.