Kad ilgametė klaipėdietė žurnalistė Gražina Juodytė yra nepakartojamas reiškinys Klaipėdos žurnalistikos ir kultūros terpėje – nediskutuotinas dalykas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Garbaus amžiaus, bet niekaip nepasenstanti, jaunatviška ir energija trykštanti, nekompleksuota, drąsi, ryški, nekenčianti išorinių formalumų, apsimestinio mandagumo, pataikavimo bei netikrumo, be skrupulų rėžianti savo nuomonę, nepriklausomai nuo žmogaus socialinio, politinio ar kitokio statuso – tai tik nedidelė dalelė to, kas charakterizuoja šią išskirtinę asmenybę.
Tačiau ne tik gimtojoje Klaipėdoje, ne tik visoje Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų Gražina Juodytė išgarsėjo, žinoma, ne dėl čia išvardintų (be daugybės neišvardintų) asmeninių savybių, o dėl jos išleistų 4 knygų… vienu ir tuo pačiu pavadinimu. Tai – „Klaipėdos akvarelės”.
Tai publicistiniai pasakojimai apie senuosius, po karo iki šių dienų išlikusius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius žmones (ar iki šiol tebegyvenančius jų palikuonis), jų gimines, kaimynus, bičiulius ir artimuosius.
Kaip galima „akvareles“ lieti ne tik teptuku, bet ir kompiuterio klavišais – pokalbis su žurnaliste ir rašytoja Gražina Juodyte.
Išvažiavo iš principo
Gražina, kaip ir kodėl pasirinkai žurnalistiką?
Žurnalistika kliedėjau nuo aštuntos klasės. 1964 metais, stojant į žurnalistiką, reikėjo darbo stažo. Mokykloje išprašiau nukreipimo į Klaipėdos „Ryto“ spaustuvę – vis „arčiau“ žurnalistikos. O 1967m. jau su stažu įstojau į Vilniaus universitetą.
1972 m., baigusi studijas, iš principo išvažiavau į Joniškį, į atokią provinciją, kurios visi bijojo kaip velnias kryžiaus. Mat aš ketinau įrodyti, kad ir Joniškyje galima tapti žurnaliste. Tačiau tą įrodinėjau vos metus. Joniškio partijos komitete maldavau paleisti. Buvau kempinė, kuriai reikėjo syvų. Ramiame Joniškyje jų man trūko.
Kiek pasisklaidžiusi Vilniuje, grįžau į gimtąją Klaipėdą ir 1977m. kovą pradėjau dirbti tuometinėje „Tarybinėje Klaipėdoje“(dabar – dienraštis „Klaipėda“- aut.pst.) Čia nepastebimai prabėgo mano gražiausi ir kūrybingiausi darbo metai. O 2003 m. perėjau dirbti į antrąjį Klaipėdos dienraštį „Vakarų ekspresas“ ir jame ėmiau ieškoti savo nišos…
Ir, jos beieškodama, atradai „Klaipėdos akvareles“?
Galima sakyti ir taip…
Redakciją užplūdo miestelėnai
Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo?
Viename iš „Friedricho pasažo“ restoranų vyko redakcijos kalėdinis vakarėlis ir kolega staiga paklausė: o kas vietoje šio restorano buvo anksčiau?
Pirmadienį per gamybinį susirinkimą buvo grįžta prie tos minties ir iškelta idėja, kad būtų neblogai kam nors pradėti rašyti straipsnių ciklą apie senąją Klaipėdą ir joje gyvenusius žmones. „Vakarų eksprese“ žurnaliste dirbo viena istorikė, tad pirmiausia žvilgsnis nukrypo į ją. O manyje jau senokai kirbėjo panaši idėja, tai aš iškart pasisiūliau rengti „gyvąją“ straipsnių dalį apie žmones, o istorikė Vilija tegu knaisiojasi istorijoje. Bet kolegė buvo užsivertusi kitais darbais, o mano jau surinktosios šeimų istorijos tiesiog cypė, galiausiai ir istorijoje pradėjau knistis pati.
Taip 2007 m. balandį, per mano gimtadienį, laikraštyje pasirodė pirmoji publikacija, kuri taip ir buvo pavadinta „Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės“.
Mano logika buvo tokia: Klaipėda yra prie vandens ir ant vandens, o dažna šeimos istorija neturi aiškių kontūrų, nes žmonės dažnai ne iki galo žino savo giminės ir net šeimos istorijas. Nes jose daug neįmintų paslapčių. Tuo labiau, kad po karo į labai sugriautą ir visiškai ištuštėjusį miestą suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos ir buvusios SSRS.
Po pirmos publikacijos į redakciją su pasiūlymais ir pageidavimais tiesiog „šniūrais“ ėmė plūsti miestelėnai, pasakodami savo namų ir juose gyvenusių žmonių istorijas. Žmonės pradėjo klijuotis „knygeles“ iš laikraščio iškarpų ir vaikščioti straipsniuose aprašytais adresais.
O Vokietijoje, Pietų Afrikoje, JAV ir net Australijoje ėmė burtis „Akvarelių“ klubai. Juose pagyvenę, Klaipėdoje šaknų turintys žmonės ar jų atžalos skaitydavo kažkieno rūpesčiu atsiųstus laikraščius su tais „Akvarelių“ pasakojimais.
O kai tų pasakojimų prisikaupė visa galybė, „Vakarų ekspresas” pasiūlė išleisti knygą. O paskui jau skaitytojams reikalaujant – dar, dar. Ketvirtoji knyga jau išleista ir patiems skaitytojams parėmus. Buvau priblokšta, kai rusakalbis, kokių 25 metų klaipėdietis specialiai atvažiavo iš Belgijos nusipirkti trečiosios knygos dalies.
Tavęs turbūt yra klausę, ar neatsibosta metai iš metų rengti tą patį ir vis „kepti“ naujas, bet vis tiek kažkuo panašias istorijas, kurias pasakoji laikraštyje iki šiol?
Kaip gali atsibosti, jei kaskart, pravėrusi bet kurio senosios Klaipėdos namo duris, aptinku stebuklus. „Klaipėdos akvarelės“ yra tarsi paminkliukas seniesiems miesto gyventojams, valiusiems miesto griuvėsius po karo, kepusiems duoną, mylėjusiems ir nekentusiems, auginusiems čia savo vaikus.
Leidžiant jau ketvirtąją knygos dalį, netikėtai suvokiau, jog čia susilipdė net kelios epochos.
Būna, koks nors pažįstamas klausia: „Gražina, kodėl apie mane neparašai, aš nuo pokario čia gyvenu?” Ne visi žmonės, pasirodo, įsikerta, kad rašau tik apie tuos namus, kurie liko nesugriauti po karo. O jei to namo nebėra, į ciklą neįlipdysi net iškiliausių klaipėdiečių gyvenimų. Dėl to labai apgailestauju, bet taip jau yra, deja.
Trūko vilnietiškų „tūsų“
Nemažai dėmesio savo knygose skiri tarpukario ir pokario Klaipėdos bohemai. Ir pati, girdėjau, jaunystėje buvai vadinamosios lietuviškosios bohemos dalis. Gal gali papasakoti ką nors iš sovietinės cenzūros laikų menininkų gyvenimo?
Kai sugrįžau į Klaipėdą, man labai stigo vilnietiškų skrydžių su to meto pačiais iškiliausiais menininkais, rašytojais, su kuriais dažniausiai susipažindavau legendinėje „Neringos” kavinėje. Klaipėdoje sliūkinimas į užeigas reikšdavo viena – pakabinti „kadrą“, žodžiu, merginos, kurios lankydavosi kavinėse, būdavo traktuojamos kaip savotiškos „16-os divizijos pagalbininkės“.(„16- ąja divizija“ sovietmečiu Klaipėdoje buvo vadinamos su užsienio jūreiviais ne tik platoniškai bendravusios klaipėdietės – aut. pst.).
O Vilniuje inteligentijos susibūrimai užeigose man buvo antrasis universitetas. Kiek aš sužinodavau to, kas prilygo „disentizavimui“. „Neringoje“ iš kalbininko Bronio Savukyno sužinojau apie Solženicyną ir Sacharovą, iš įvairių kino ir teatro režisierių apie mums tuomet neprieinamus filmus ir teatrų pastatymus TEN.
Grafikas Stasys Krasauskas ir jo bičiulis skulptorius Bogdanas kvietė į savo dirbtuves, kuriose žandikaulis atkardavo nuo juokingų ir graudžių pasakojimų.
O sugrįžus į Klaipėdą, man tokių „tūsų“ su polėkiais labai trūko. Bet kai per darbus kiek priartėjau prie Klaipėdos dailininkų, viskas atsistojo į savo vietas.
Dailininkai tuomet labai glaudžiai bendravo su aktoriais. Ir vienoje naujametinėje vakaruškoje tiesiog buvau apsalusi, kai šalia atsisėdo Klaipėdos legenda aktorius Vytautas Kancleris.
Nepraleidau progos jam pareikšti, kaip norėčiau jį pamatyti karaliaus Lyro vaidmenyje. Ir nelabai supratau, kai jis, palingavęs galvą, pasakė: „Kad bent kokio girtuoklėlio vaidmenį duotų”. Tuomet dar nesuvokiau, koks aktorius yra priklausomas nuo režisieriaus pasirinkimo…
Dabar jaunimui gal sukels šypsnį epizodas, kai po spektaklio sugūžėjus į teatro bufetą pasidalinti įspūdžiais, užsisėdėjome. Ir buvome iškrapštyti. Visas tuntas patraukėme pas tapytoją Algirdą Taurinską. Taip, gėrėme vyną. Bet ir dalijome „žiedą” . Yra toks žaidimas, kuriame svarbiausia dalis – „pliotkai”. Tai tuomet šviesaus atminimo aktorius ir režisierius Bronius Gražys labai įsižeidė, kad aš išsirinkau ne jo sugalvotą manęs apibūdinimą „Sušensko HES”…
Čia galėčiau pasakoti be galo, kaip ūždavome. O tokiuose sambūriuose gimdavo ir daug kūrybinių idėjų tiek dailininkams, tiek aktoriams, o ir man pačiai žurnalistiniame darbe. Esu įsitikinusi, kad geras rašinys gali gimti tik tuomet, jei esi herojaus terpės dalis.
Rašė 16 kartų
Ar negalvoji savo pačios gyvenimo pagrindu sukurti jau ne „klaipėdietiškas“, o , pavyzdžiui, „Gražinos akvareles?“
Yra tokia Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“, kurią nuo jaunystės iki pat šiol vis iš naujo paskaitau. Knygoje nuolat randu atsakymus į pačius įvairiausius klausimus: apie meilę, šunų psichologiją, mirtį, kurios paslaptis labai parūpo, į Anapilį iškeliavus mamai. Tai autobiografinė knyga. Jeigu man pavyktų parašyti ką nors panašaus, būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje. Beje, knygą su dideliu entuziazmu rašyti bandžiau gal 16 kartų.
Vis iš pradžių. Tačiau vėliau paskaitydavau tekstą ir suprasdavau, kad jis yra „negyvas“. Rodos, širdis spurda, bet, va, tas spurdėjimas rašant kažkur pradingsta. Aš tikrai turiu ką papasakoti, tačiau noriu, kad knyga būtų ne tik įdomus skaitalas, bet kai kam atsakytų į gyvenime iškilusius klausimus. Kaip man atsakė Akselis Miuntė. Į grafomanų gretas nenorėčiau pakliūti…
Bet penktoji „Klaipėdos akvarelių“ dalis, jaučiu, jau pakeliui?
Ketvirtai knygai išleisti jau pati vaikščiojau atkišusi ranką paremti… Tai irgi buvo įdomi patirtis – kaip atsiskleidžia žmonių esybė… Jeigu susiklostytų palankios aplinkybės, gal bus ir penktoji. Pažiūrėsim.
P. S. 2010 m. už pirmąją „Klaipėdos akvarelių“ dalį Gražina Juodytė apdovanota prestižiškiausia laikoma, už brandžius publicistinius darbus Lietuvos žurnalistų sąjungos nariams skiriama dr. Vinco Kudirkos premija.
Perziurejau jusu straipsnius apie sena Klaipeda ir noriu truputi apie savo nama Turgaus 15 – buvusia Statybos Banka pranesti:
http://samlib.ru/editors/l/lew_shklowskij/gv.shtml
Man sunku gramatiskai teisingai isversti i lietuvu kalba, –
Mano Skapas – levlev706