Klausimas su Šv. Velykomis, žinoma, nieko bendra neturi. Labiau – perkeltine prasme apie mūsų atsparumą ir požiūrį tą išorinį atsparumą išlaikyti.
Seimas pagaliau įstatymu įtvirtino galimybę valstybės valdomai akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta” iš norvegų įmonės „Hoegh LNG” išpirkti dabar nuomojamą suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, kuris 2014 m. įkurdintas Klaipėdos uoste. Ir prasidėjo tos pačios dainuškos, kaip prieš kokius penkerius metus: per brangu, o gal ne, o gal mažesnio arba naudoto reikia, o gal visų pirma reiktų kaštų ir naudos analizę padaryti…
Martyno Vainoriaus nuotr.
Analizė, žinia, pirmiausiai aritmetika. Su daugeliu nulių, tačiau tik aritmetika.
Tai va, buvęs ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, savo laiku turėjęs galimybę derėtis su tuomet monopolininku Lietuvos rinkoje Rusijos „Gazprom”, šią savaitę Seimui priminė: kada tik SGD terminalo perspektyva Klaipėdoje iš miglotos tapo labai net realia, Rusijos monopolistai, ligi tol pardavę Lietuvai dujas už apytikriai 480 Eur/1000 kub. metrų, kainą sumažino trečdaliu.
Taigi, ta aritmetinė kelių veiksmų analizė rodo, kad vien tik 2015 m. Lietuva iš terminalo gavo apie 60 mln. Eur naudos.
Tačiau toji populiari dainuška labai miela lietuvio širdžiai. Ją reikia kartoti ir kartoti…
Netrukus ji bus dar intensyviau kartojama dėl strateginių planų sinchronizuoti šalies elektros perdavimo sistemą su kontinentine Europa. Dainorėlius visokiausiomis priemonėmis paskatins ir Kremlius.
Primenu ne dėl to, kad visur Kremliaus plaukuotas rankeles įžvelgčiau. Apie tai kalba faktai.
Patvirtintais duomenimis, Rusijos atstovai BRELL sistemos (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos elektros perdavimo bendras perdavimo žiedas posovietinėje erdvėje) atstovų susitikime lapkričio pabaigoje Minske lietuvius informavo, kad 2019 m. gegužės 24-26 dienomis nebetieks elektros energijos iš Kaliningrado srities. Priežastis – pasak Rusijos atstovų, kaip tik tuo metu bus siekiama išbandyti, kaip veikia perdavimo sistema Rusijos Kaliningrado srityje izoliuotu nuo Baltijos šalių režimu.
Lapkričio pabaigoje gautas ir oficialus dokumentas iš Rusijos, apie kurį „Litgrid“ rinkos dalyvius informavo „NordPool Spot“ prekybos sistemos tinklalapyje.
Gegužės 26-ąją, jeigu prisimenate, Lietuvoje vyks rinkimai į Europos parlamentą. Šičia ir kyla „kiaušių tvirtumo“ klausimas: Lietuvos tarptautinės prekybos pjūvių duomenys rodo milžinišką šalies priklausomybę nuo elektros energijos importo, kurio didžiausia dalis 2018-ųjų III ketvirtį – beveik 50% – buvo iš Rusijos. Dar 17,7% suvartotos energijos Lietuva importavo iš Latvijos, 15,7% – iš Švedijos (II š.m. ketvirtį iš Švedijos Lietuvos importuotos elektros dalis siekė 34,2%). Paskutinis rodiklis galėjo būti didesnis, jeigu ne dažni jungties „NordBalt“, jungiančios Lietuvą ir Švediją, gedimai.
Lietuva, Energetikos ministerijos duomenimis, pernai importavo daugiau nei du trečdalius suvartotos elektros energijos ir pagal užsienyje perkamos elektros rodiklį užėmė vieną pirmųjų vietų ES.
Specialistų požiūriu, uždaryti elektros importo pralaidumai su Kaliningrado sritimi elektros kainą „NordPool Spot“ biržoje gali pakelti maždaug 3 Eur už megavatvalandę. Elektros kainos kilovatvalandės namų ūkiams pabrangimas 3 centais neturėtų ženkliai atsiliepti mažmeninėje rinkoje.
Diduma Lietuvos buitinių vartotojų įsigyja elektrą už visuomeninę kainą iš elektros skirstymo operatoriaus ESO. Šios kainos rodiklis yra Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas visų metų vidurkiu ir ateinančių metų prognozėmis. Pramoniniams vartotojams taip pat: retas komercinis vartotojas, pasak ekspertų, elektros energiją perka pagal formulę „birža plius“ (t. y. svyruojantis biržos kainų rodiklis, kitos kainos dedamosios ir pardavėjo marža). Todėl prognozuojamas kainos padidėjimas 3 Eur/MWh, tikėtina, išsilygins per visus metus ir didesnės įtakos nei namų ūkiams, nei verslui neturės. Tačiau akivaizdžiai parodys, kokią įtaką uždarytas Kaliningrado-Lietuvos perdavimo sistemos pjūvis gali turėti visai Lietuvos elektros rinkai.
Taigi: sveikinimai jums, lietuviai, rinkimų į Europos parlamentą proga! Ir dar jūsų planams atjungti elektros perdavimo sistemą nuo Rusijos ir prisijungti prie Europos!
Ne pirmą kartą. Pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigoje Lietuvai paskelbus strateginius tikslus visiškai integruoti perdavimo tinklus su Europa, Maskvos reakcija buvo vienareikšmė. Buvęs Rusijos vicepremjeras, vėliau elektros energijos verslu užsiimančio holdingo „Inter RAO“ vadovas Anatolijus Čiubaisas yra sakęs, kad toks Baltijos šalių sprendimas esą reikštų paskelbtą karą Rusijai.
2009-aisiais įvykusio visuotinio „Inter RAO“ akcininkų susirinkimo aiškinamuosiuose raštuose buvo pažymima, kad akcininkai turi nuspręsti parduoti elektros energiją antrinei įmonei „Inter RAO Lietuva“ (tada ji vadinosi „UAB „Energijos realizacijos centras“) kiek mažesne nei prognozuota rinkos kaina, nes būtina „sustiprinti strateginę Rusijos įtaką Baltijos šalyse bei sumažinti galimybes [šioms valstybėms] atsiskirti nuo IPS/UPS sistemos“ po visiško Ignalinos atominės elektrinės uždarymo 2010 m.“
O įžymieji Lietuvos dainorėliai tebedainuoja: nereikia mums energetikos projektų, nereikia gamybos pajėgumų, kam mums tas terminalas, atlikime kaštų ir naudos analizę. Tik problema ta, kad analizės „ekselio lentelėje“ šiems aspektams atskira grafa nenumatyta.
Senos pasakėlės ir anksčiau pasakotos.
Bet, dujų kaina tada smuko ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir visur kitur Eutopojr ir ne tok joje. Užtenka pasižiūrėti į EK ketvirtines ataskaitas ES šalyse.
Laivas – saugykla nuvo ir tebėta per dūdelis bent 2 kartus. Ir reikėtų nepamiršti dujotoekio Lietuva – Lenkija.
Elektros kaina biržoje šoktelės tik kelioms dienoms, o vartotojai to nė nepastebės.
Vienintelis teisingas teiginys – nuosavą elektros gamybą pas mus tikrai teikia smarkiai ir greitai plėtoti: saulės, vėjo, iš dujų ir biokuro kogeneraciją, o ne „čainikus” (vandens pašildymo katilines).