Susitiko dvi seniai nesimačiusios bičiulės. „Girdėjau, išėjai iš darbo?“ – „Taip, išėjau, šiuo metu nedirbu.“ – „Nedirbi?! Tai kaip tu gyveni?!“ – „Gyvenu puikiai!“ – išsišiepia iki ausų buvusi draugė.

Kad nepatikėjo – ne tas žodis. Suakmenėjo, apstulbo, nusivylė, įsižeidė. Trūksta žodžių, kuriais būtų įmanoma perteikti buvusios bičiulės veido išraišką. Ji skubiai atsisveikina, taip ir nesugebėjusi paslėpti neigiamų emocijų protrūkio.

Lietuvoje negalima sakyti, kad gyveni gerai. Jei sakai, kad gyveni gerai, kad gyvenimas yra gražus ir tu esi laimingas bei viskuo patenkintas – tada arba esi truputėlį trenktas, arba užsiimi kažkuo nelegaliu. Kažką slepi, kažko nepasakai, kažką nutyli. Žodžiu, meluoji.

Nebent esi Seimo narys, prokuroras arba teisėjas. Blogiausiu atveju – daktaras. Visi kiti Lietuvoje privalo gyventi blogai ir taškas.

Taip vis dar mąsto ne tokia jau ir maža tautiečių dalis. Tie, kuriems vis kas nors yra negerai šiame gyvenime ir ypač negerai yra gyventi šioje šalyje ir šiame mieste.

Reikia džipo

Negerai yra spūstys gatvėse ir keliuose, bet ypač negerai – užterštas oras. O tuo dažniausiai piktinasi ne vieną automobilį savo garaže turintieji.

„Neužtenka šeimoje vieno automobilio“? – klausiu ne turtingo verslininko žmonos, o biudžetinėje įstaigoje dirbančios valstybės tarnautojos. Jos vyras irgi valstybininkas, tiesa, viršininkas.

„Tu ką – gal išprotėjai?! Man į darbą, vyrui į darbą, vaiką į būrelius nuvežti parvežti. Reiktų dar trečio, galingesnio, gerai būtų koks džipas į kaimo sodybą pavažiuoti, tik kad vis tų pinigų trūksta.“

„Bet mieste juk visuomeniniu transportu naudotis ir pigiau, ir patogiau“, – bandau paprotinti  buvusią jaunystės laikų bičiulę.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Kad aš su tais prasmirdusiais autobusais važinėčiausi! Nė už ką, tik per mano lavoną!“

„Aš tai važinėju, visai nesmirdi tie naujieji autobusai ir ypač puikūs mikriukai, važiuoja pagal grafiką. Labai patogu. O vasarą minu dviratį“.

Pasižiūrėjo kaip į beprotę.

Reikia akcinių prekių

Paprastą darbo savaitės dieną, pačiame vidudienyje, miegamajame uostamiesčio rajone atidarė naują prekybos centrą. Žmonių – kaip per Jūros šventę. Visi rimti, susikaupę, veidai rūstūs. Vyksta kova už būvį – kas greičiau spės prisikrauti pilnus vežimėlius akcinių prekių. Nes jų, neduok Dieve, gali nelikti.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Juoni, ožimk eilė pri kasuos nežiuopsuojės, aš dar če pasėrinkso bėškį vėskuo“, – rėkia per visą salę Onutė (Petrutė-Genutė) Kretingos–Plungės–Skuodo tarme.

Prie išėjimo iš parduotuvės, kai Onutė (arba Petrutė, arba Genutė) su savo Jonu į automobilio bagažinę kraus prekių stirtas, paklauskite, ar jiems Lietuvoje gyventi gera.

Bet gal geriau neklauskite. Dėl viso pikto. Nes išgirsite tai, ko girdėti nenorite.

Trink mašinos durelėmis ir – į nuosavą didelį gražų namą Kretingos centre. Kurį labai brangu išlaikyti. Ir kur žiūri mūsų valdžia, kodėl paprastais darbo žmonėmis nesirūpina, ką jie sau galvoja?! Visai nervai nelaiko.

Reikia automato

Prie perkėlos į Kuršių neriją jau seniai pastatyti automatai bilietams įsigyti. Vieną šiltą sekmadienio popietę ėmė ir sugedo vienas automatas. Prie tradicinės bilietų kasos nusidriekė nemenka eilutė.

Vienas dviratininkas itin atkakliai į bilietų automatą mėtė 5 centų monetas, nors prieš pat nosį pavaizduota, kad mažiausio nominalo moneta, kurią priima bilietų automatas, yra 10 centų. Palmiros Mart nuotr.

„Nieko jie nesugeba, o dar Europos Sąjungoj tipo gyvenam, viskas jiems amžinai lūžta, neveikia, kokia ir nauda iš tų automatų, jei vis tiek reikia eilėje kaip prie ruso stovėti?!“ – bamba toli gražu ne pensinio amžiaus moteriškė, o įmitęs kiek per 30 persiritęs vyrukas.

Labai į jį panašus dviratininkas prieš kelias dienas itin atkakliai į tą patį bilietų automatą mėtė 5 centų monetas, nors prieš pat nosį pavaizduota, kad mažiausio nominalo moneta, kurią priima bilietų automatas, yra 10 centų.

O ilgojoje eilėje prie bilietų teko pastovėti net kokias 4 minutes!

Vietoj P. S.

Prieš porą dienų į autobusą prie „Akropolio” įlipo jauna graži porelė. Mergina – manekenės išvaizdos: aukšta, liekna, simpatiška. Kalbasi, paaiškėja, kad ji – dvyliktokė, su vyruku susitiko atsitiktinai, šnekasi apie bendrus pažįstamus. Mergina kalba žemaičiuodama. Sako, kad važiuoja pas jų bendrą pažįstamą į kirpyklą.

„O kur ta kirpykla? – klausia vyrukas.

„B..is” žino, tuoj paklausiu”, – atsako manekeniškos išvaizdos mergina…