Uostamiesčio savivaldybės konkursą laimėjusi UAB „Vakarų siluetas” baigia rengti Klaipėdos senamiesčio ir miesto istorinės dalies dekoratyvinio apšvietimo schemą.
Nors tai ir nebus direktyvinis dokumentas, tačiau tiek jo autoriai, tiek Savivaldybės tarnautojai tikisi, kad jis padės sukurti vieninga stilių, o Klaipėda „nesulenkės”, kaip jau matyti iš kai kurių pavyzdžių, kai naujieji šviestuvai buvo renkami, nesiderinus su dizaino specialistais.
Pasak dizainerio Kęstučio Mickevičiaus, šviestuvai ir žibintai formuoja miesto veidą, tai yra stipriai veikiantis elementas. Martyno Vainoriaus nuotr.
Pasak Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vitalijaus Juškos, poreikis rengti tokį dokumentą buvo išryškėjęs jau prieš porą metų, kai rengta miesto kraštovaizdžio schema, vėliau – paveldo strategija.
„Norime, kad miestas savo apšvietimą planuotų kryptingai, dėsningai”, – sakė V. Juška, kartu apgailestavęs, kad į penktadienio popietę surengtą sprendinių pristatymą atėjo tik keletas žmonių.
Konkursą laimėjusi UAB „Vakarų siluetas” tokią studiją už 24 744 Eur įsipareigojo parengti iki šių metų rugpjūčio. Pasak bedrovės architekto Manto Daukšio, siūlymai padaryti ir remiantis Kęstučio Demerecko atliktais istoriniais bei ikonografiniais tyrimais, ir pasėdėjus prie planų, ir išvaikščiojus miestą. Buvo atsižvelgta ir į miesto dizaino specialistų išsakytas pastabas.
M. Daukšio teigimu, senamiestyje ir istorinėje miesto dalyje, vadinamoje Naujamiesčiu, žibintai turėtų būti statomi tokie, kad atitiktų prūsiško santūrumo dvasią, neturėtų būti „visų tų perteklinių elementų, kurie dabar siūlomi”.
„Reikėtų puoselėti miesto savitumą”, – sakė architektas.
Jo teigimu, kuriamas apšvietimas kartu turi būti suprojektuotas taip, kad jį būtų galima ir išjungti tokiomis progomis, kaip, pavyzdžiui, Šviesų festivalis.
Kaip senamiesčio žibinto tipas siūloma vadinamoji riterio galva – jie gana plačiai gaminami Europoje, o Klaipėdoje tokie jau yra įrengti Dangės krantinėje, prie restauruoto buvusio Silkių sandėlio, ir, anot architekto, labai gražiai atrodo. Naujamiestyje siūlomas kolbos su apvalinta apačia tipas.
Centrinėms gatvėms apšvietimo atramos turėtų būti apie 9 metrų aukščio, kad būtų apšviečiamas didesnis plotas ir nereikėtų statyti stulpų eilių. Geroji praktika yra apšviesti ir šalia esančius fasadus, medžius.
Vadinamosiose vietinio susisiekimo gatvėse ketinama statyti 7 metrų aukščio atramas, kad ant jų įrengti žibintai nespigintų į antro aukšto langus.
Siaurose, senamiesčio gatvelėse šviestuvus siūloma tvirtini prie sienų.
M. Daukšys sako, kad nereikėtų šveistuvų lygiuoti su medžiais į vieną eilę, nes tada gaunasi tvoros efektas, juos esą reikia statyti pražangiai su medžiais. Pasak M. Daukšio, netinkamu pavyzdžiu gali būti J. Janonio gatvė, kur ne tik šviestuvai įrenti tik vienoje pusėje, bet ir tarp medžių – dabar šviestuvai atrodo neproporcingai dideli, o vėliau juos ims gožti medžiai.
Senamiestyje, anot architekto, vertybė yra geltona 3200 kelvinų šviesa. Svarbiausius pastatus siūloma išryškinti šaltesniu, baltu apšvietimu. Prie Dangės turėtų būti naudojama šaltesne šviesa, nes apšviestas geltonai vanduo atrodytų purvinas.
„Nieko nesiūlome griauti, tačiau per puošnių žibintų reikėtų nebestatyti, jie turėtų pasitraukti į žaliąsias erdves. Geriau, kad būtų keičiama į prūsišką, labiau lakonišką, o ne perdėtą lenkišką puošybą. Prūsiškas stilius pabrėžia jūrinio miesto, tvirtovės identitetą. Kronšteinai irgi racionalūs turėtų būti. Šia schema nesiekiama nieko primesti, ji skirta tiems atvejams, kai kas nors keičiama be specialisto. Senųjų šalių praktika yra tokia, kad miestas parengia gairės, susitarimo, o ne direktyvinį dokumentą, kad konkretaus objekto projektuotojas galėtų interpretuoti, kaip pasiekti miesto pageidaujamą efektą”, – apibendrindamas sakė M. Daukšys.
Su visais siūlomais sprendiniais galima susipažint čia.
KOMENTARAS
Kęstutis Mickevičius, dizaineris
Šviestuvai formuoja miesto veidą, tai yra stipriai veikiantis elementas. Nuostaba buvo, kai Liepų gatvėje išleista krūva pinigų, bet niekas neprojektavo, nederinta nei su vyr. dailininku, nei su paveldosaugininkais. Bėda, kai administratorius atlieka dizainerio darbą. Dabar jau šaukštai po pietų. Be Juškos, be Petrulio parašo joks viešas pirkimas šviestuvų neturėtų būti. Yra profesionalai, jų reikalas išspręsti. Kitos profesijos administratoriai turėtų tik formuluoti problemą. Kai jie sprendžia, yra blogai.
Klausimas, ar nesulenkės Klaipėda, netaps tradiciniu Silezijos miestu. Puošybos elementų neturi būti ten, kur jų nebuvo. Senamiestyje norėtųsi, kad nebūtų vien techniški sprendimai, siūlomos atramos turi senamiesčio bruožų, turi to turtingumo, suminkštinimo.
Būtų gražu pabandyti įrengti vienoje gatvę ažūrinius stulpus, būtų labai įdomu, jei kalbame apie jūrinį identitetą, nors gal ir vaikai lips, būtų sunku juos dažyti.
ISTORIJA*
Viduramžiais Klaipėda, kaip ir kiti to meto miestai, naudojo nešiojamus ir pakabinamus žibintus, tačiau kokie jie buvo ir kaip veikė, žinių nėra. Kasparo Hartknocho graviūroje, publikuotoje 1684 m., prie Klaipėdos įplaukos pavaizduotas žibintas. Daugelis jį vadina pirmuoju švyturiu, bet jis tik rodė kranto liniją įplaukoje. Piešinyje matosi, kad žibintas pakabintas ant stulpo. Jo konstrukcija gana paprasta: stiklo gaubtas suapvalėjantis į viršų, apkaltas dviem horizontaliom metalinėm juostom, kurias sujungia vertikali, pakabinimo juosta. Dugnas apskritimo formos taip pat turėjo būti iš skardos, kad žibinte būtų galima deginti aliejinę lempą. Stulpas būdavo pastatytas stacionariai, žibintas uždegus lempą turėjo būti uždengiamas stiklo gaubtu ir tuomet pakeliamas ir pakabinamas ant horizontalios medinės alkūnės stulpo viršuje.
Tokios konstrukcijos žibintai galėjo būti saugiai naudojami ir mieste, nes atviros ugnies čia kūrenti nebuvo galima – mediniai namai, nendriniai jų stogai, kėlė didžiulį gaisro pavojų miestui. Tikėtina tokio tipo žibintai buvo kabinami pajūryje. Jie buvo signaliniai nakties metu iš jūros parplaukiantiems Kuršių nerijos ir Klaipėdos žvejams. Jie pažymėti 1670 m. J. Narūnavičiaus Naronskio žemėlapyje.
Kokie žibintai buvo naudojami 1722 metais, kai Friedricho miestas ir senamiestis buvo sujungti į vieną miestą, turėjusį 454 pastatus bei 58 daržines, ir kur jie stovėjo, galima tik spėti remiantis vėlesniais ikonografiniais šaltiniais.
Po Septynerių metų karo (1757–1763 m.) Klaipėda labai sparčiai pradėjo augti šiaurės kryptimi. Naujamiestyje nutiestos naujos gatvės, suformuotas naujas Žąsų turgus (dab. Liepu gatvė).Praturtėję pirkliai mieste statėsi naujus namus, prie kurių buvo įrengiami privatūs reprezentaciniai žibintai. Daugiausia tokių prabangių pastatų atsirado Liepų gatvėje. Beveik prie kiekvieno naujo pastato buvo ir žibintai. Dabartinio pašto vietoje stovėjęs pirklio Argelanderio pastato įėjimą apšvietė du prie ant sienos pritvirtinti stacionarūs žibintai. Šių žibintų forma labai panaši į XIX a. pab. dujinius miesto žibintus.
Prie Šv. Jono bažnyčios G. Waldhauerio litografijoje nupieštas žibintas yra bene pirmas XVII a. pab. –XVIII a. pr. Klaipėdos miesto žibinto pavyzdys.
Nėra žinoma, ar tokie stacionarūs šviestuvai buvo uždegami iš apačios ilgo degiklio pagalba, nenukabinant pačios lempos, ar jie buvo nuleidžiami.
Kad miestas buvo apšviestas jau buvo XVIII a. pabaigoje, byloja karaliaus įsakas padidinti mieste žibintų skaičių, išleistas karališkosios šeimos gyvenimo Klaipėdoje metais.
1838 m. spalį taupumo sumetimas, vadovaujantis karaliaus įsaku taupyti, Klaipėdos magistratas liepė panaikinti miesto apšvietimą, kuris kasmet kainavo vidutiniškai 1500 talerių. Žibintai buvo nukabinti ir nugabenti į mergaičių mokyklos palėpę. Tik ant abiejų tiltų bei prie sargybinės saugumo tikslais žibintai degdavo iki 12 val. nakties. Nors vyriausybė gruodžio 11 d. pareikalavo tučtuojau vėl įvesti apšvietimą visame mieste, kadangi tai esą būtina policijai, gruodžio 18 d. miesto deputatai nusprendė nepaklusti ir didinti santaupas apšvietimo sąskaita. Iš jų atsakymo aišku, kad apšvietimas žibintais jau buvo ne tik mieste bet ir Karališkojoje Vitėje bei Smeltės priemiestyje. Tik kitą rudenį, vyriausybei atkakliai reikalaujant, žibintai vėl buvo uždegti.
Praėjus vos savaitei po Didžiojo 1854 m. gaisro nusiaubusio didesnę dalį miesto, spalio 12 d. Klaipėdos magistratas nutarė įrengti atstatomame mieste dujinį apšvietimą, kurio projektavimui ir darbamas pakviestas Berlyno inžinierius (statybos meistras) Kühnel. 1860 m. metais gruodį Magistrate nutarta pradėti dujų fabriko statyba, kuri kainavo su dujotiekiais 118 944 talerių. 1861 m. balandžio 3 d. pradėti darbai, o lapkričio 1 d. jau veikė 386 viešieji ir 1200 privačių apšvietimo taškų. XIX a. pabaigoje dujų vamzdynų tinklas apėmė visą senamiestį iki Pietinio Dangės rago, Friedricho miestą iki Malūnų vartų g., Naujamiestį iki kareivinių. Visoje šioje teritorijoje gatvėse pastatyti dujiniai žibintai miesto apšvietimui tamsiu paros metu.
Tobulinant Klaipėdos viešųjų erdvių apšvietimo kokybę XX a. pr. tipiniai 4–5 m. aukščio dujiniai žibintai pradėti keisti į aukštus (8–9 m) dviem lempomis šviečiančius dujinius žibintus. Tačiau vėliau, atsiradus elektros tiekimui, tokių dujinių žibintų spėta pastatyti vos keletas: Biržos ir Liepų g. pradžioje, Naujajame turguje.
1930 m. mieste veikė 321 dujinio apšvietimo žibintas. 1935 m. Klaipėdos mieste veikė 252 dujiniai žibintai bei 411 elektrinių žibintų. Elektros tinklo žibintai kabėjo gana aukštai ant ištemptų virš gatvės trosų. Stulpai, ant kurių tvirtinosi žibintus laikantys trosai, buvo pastatyti ir tose gatvėse, kur nebuvo tramvajaus linijos.
0 Comments