Šią savaitę į Klaipėdą užsuko iniciatyva „Idėja Lietuvai“, kviečianti diskutuoti apie tai, kokia vizija turėtų būti varančioji jėga mūsų šalyje artimiausiu metu ar net ateinantį šimtmetį. Ir šio renginio metu tikrai nuskambėjo pasiūlymas, apie kurį verta susimąstyti.

Žyginto Jurevičiaus nuotr.

Pagrindinių šalies žiniasklaidos kanalų iniciatyva „Idėja Lietuva“ siekiama suburti protus bei idėjas, kurios galbūt taps kelrodžiu ateinančio Lietuvos šimtmečio kartoms, atrinkti sumanymus, kurių įgyvendinimas galėtų užtikrinti Lietuvos gerovę ateityje.

Pagrindinės idėjos jau atrinktos, prasidėjo diskusijos, į kurias įtraukiama ir visuomenė. Būtent Klaipėdos „Kultūros fabrike“ lapkričio 27-ąją įvykęs renginys ir buvo šio etapo startas, čia pristatytas sumanymas – kelionė iš Klaipėdos į Vilnių per valandą. Nesvarbu, ar tai būtų naujos kartos traukinys, automobilis, lėktuvas ar visiškai nauja techologija, ir kad tokios susisiekimo priemonės sujungtų ne tik uostamiestį ir sostinę, o bet kurią vietą ir toliausiai nuo jos esantį tašką.

Renginio formatas – daugiau nei paprastas: moderatorius prašo idėją įvertinti kompetentingų asmenų (Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Klaipėdos uosto direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius Mantas Bartuška, lenktynininkas Benediktas Vanagas, buvęs Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Egidijus Skrodenis), o tuomet salėje susirinkę žmonės užduoda jiems kilusius klausimus arba teikia pasiūlymus.

Elementaru. Juk nesudėtinga suprasti, ar ne?

Kur tau. Vakaro svečiams vos pradėjus dėstyti savo mintis, jas neadekvačiais šūksniais nepaliaujamai ėmė pertraukinėti vienas iš klausytojų, o publika jo replikas palydėdavo juoku, kuris, atrodo, buvo puikus motyvas tolesniam jo siautėjimui. Lygiai taip pat, kaip vaikas, į kurio netinkamą elgesį juoku reaguoja suaugusieji – jeigu jie juokiasi, mažasis supras tai kaip gerą dėmesio pritraukimo būdą ir tęs savo eibes.

Taigi, tas vyras kvailai replikuoti nesustojo net ir tada, kai publikai jau buvo nejuokinga, o jį ramino renginio vedantysis, savanoriai, greta sėdėję klausytojai.

Gal buvo girtas, o gal yra kvailas.

Po renginio greta jo sėdėję žmonės sakė, kad vyras buvo blaivus.

Tačiau net ir visiškai ignoruojant šį pilietį, vargu ar renginį galima pavadinti diskusija, kurios tikrasis tikslas – įsiklausymas, pilietinis įsitraukimas, tolerancija skirtingiems požiūriams, geresnio tarpusavio supratimo siekis, skirtingų visuomenės grupių apsikeitimas mintimis apie valstybę, visuomenę, argumentų pateikimas.

Ir nesvarbu, ar tai būtų idėjos Lietuvai svarstymas, ar daugiabučio namo gyventojų pasitarimas, ar bendruomenės ir savivaldos dialogas, dažnai diskusija virsta tik įvykiu, suteikiančiu progą:

a) pasišaipyti iš sumanymo;

b) pertraukti kalbantįjį;

c) trukdyti klausančiajam;

d) specialisto tonu garsiai pasakyti tai, kas visiškai neatitinka tikrovės;

e) kalbėti apie viską, išskyrus apie iškeltą idėją.

Argumentams ir diskusijų kultūrai vietos kažkodėl nelieka arba dalis dalyvaujančiųjų net nesuvokia, kas tai yra.

Todėl tiksliausiai, mano manymu, idėjos Lietuvai svarstymą renginio pabaigoje apibūdino B. Vanagas. Lietuvai sujungti lenktynininkas pasiūlė dvi idėjas:

1. Teleporatcija, kuri padėtų greitai pasiekti bet kurį tašką;
2. Keisti ne infrastruktūrą, o mąstymą.

Man atrodo, kad abi jo idėjos nerealios. Tik nereikia pamiršti, kad šis apibrėžimas gali būti vartojamas dviem atvejais:  

a) nerealu – žodis, reiškiantis neįvykdoma, neįgyvendinama.

b) nerealu – žodis, šnekamojoje kalboje vartojamas puikaus daikto, žmogaus arba sumanymo apibūdinimui, įspūdžiui sustiprinti.

Kuriai idėjai kurį apibrėžimą taikyti – požiūrio klausimas. Nes diskutuoti, kažin ar verta.