Ramūnas Karbauskis ir kompanija sutvėrė naują koaliciją kaip atsaką „landsberginei Lietuvai”. Neišdegė keičiant Konstituciją, šekit, jums koaliciją, kurioje krašto apsaugos sistema perleidžiama partijos „Tvarka ir teisingumas” (TT) atsakomybei.

Viena vertus, buvęs Valdo Adamkaus patarėjas Albinas Januška socialiniuose tinkluose pažymi, kad joks atsakomybės dėl sistemos perleidimas ar delegavimas pagal mūsų Konstituciją yra neteisėtas iš principo: partijos gali deleguoti ministrus, kurie atsakingi ne juos delegavusioms partijoms, o kandidatus prezidentui siūlančiam ministrui pirmininkui, ministrus skiriančiam prezidentui beigi Seimui.

„Sodra” iš principo yra ne kaupimo, o perdalijimo sistema.

Kada partiniai ministrai tampa atsakingi juos delegavusiai partijai, šitai baigiasi taip, kaip paprastai baigiasi TT deleguotiems ministrams visais laikais. Nuo operacijos „Pirk dramblį” Vidaus reikalų ministerijoje, šiukšlynų milijonierių užgimimo Aplinkos ministerijos įsčiose, kurį išsamiai aprašė 15min.lt žurnalistai, ligi tos bylos, kurioje dalyvauja Rolandas Paksas, „Lietuvos ryto” vadovas Gedvydas Vainauskas ir kurią dabar nagrinėja teismas.

Dabartinis TT lyderis Remigijus Žemaitaitis ta proga sakytų, kad p. Paksas yra netobula, tačiau vis dėlto partijos praeitis. Drįsčiau nesutikti. Popaksinėje partijos eroje, deja, buvusios vadovybė veiksmų, taip pat ir čia paminėtų, niekas nevertino, saugiklių nuo savo bendrapartiečių polinkio į korupciją nesudėjo.

Vargas tau, krašto apsauga, su ta kryptimi deleguota politine atsakomybe. 2 proc. lėšų nuo bendrojo vidaus produkto – gardus kąsnelis. Ką apie tai pasakys išrinktasis prezidentas?

Tačiau man asmeniškai praėjusiąją savaitę įspūdį paliko kitas skaičius. Žinia: po liepos 1 d. valstybės institucijos ir politikai suskaičiavo Valstiečių-žaliųjų sąjungos ir Sauliaus Skvernelio vyriausybės įgyvendintos pensijų sistemos reformos viščiukus.

Kaip paskelbė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, preliminarūs duomenys rodo, kad kaupti savo lėšomis antroje pakopoje liko arba rinkosi 1,132 mln. gyventojų, kai metų pradžioje tokių žmonių buvo 645 000.

90 100 gyventojų nutarė pasididinti pensijos įmokas į antrąją pakopą, 41 000 grįžo į „Sodrą“. 204 tūkst. šalies gyventojų, anksčiau kaupę papildomai pensijai II sistemos pakopoje, kaupimą nutraukė.

Sakysite: „patys kalti”. Be to galima daryti prielaidų, kad dalis iš tų 204 tūkst. sugalvojo, kaip suktis savarankiškai (investuoti dalį pajamų į akcijas, verslus, kriptovaliutas). Tačiau, vertinant visokiais kampais, galima sakyti, kad šitiek gana sąmoningų piliečių, II pensijų pakopoje kaupusių pinigus kurį laiką, nusprendė valdžią su visomis reformomis pasiųsti velniop. Kitaip tariant, jie nustojo pasitikėjimo valstybe ir jos siūlomais socialinio būvio būdais. Kažkada, pradėję kaupti jie rinkosi pasitikėjimą, o dabar pasiuntė toli toli.

Todėl galime grįžti prie argumento „patys kalti”. Net ir „reformuota” Lietuvos pensijų sistema tebėra bendras katilas, į kurį aktualiuoju metu dirbantieji moka įmokas, o iš jų dalijamos pensijos jau nebedirbantiems, turint iliuziją, kad „Sodroje” (t.y. bendrame katile) bent dalis tų įmokų dedama į toliau esančias kertes, iš kurių bus mokamos pensijos dabar dirbantiems tada, kai šie nebedirbs. Iliuzija tai dėl kelių priežasčių.

Viena vertus, „Sodra” iš principo yra ne kaupimo, o perdalijimo sistema. Aš ligi šiol nelabai suprantu, kodėl „Sodra”, net, kaip dabar skelbiama, turėdama teigiamą įmokų ir išmokų balansą, bent dalies lėšų neinvestuoja, pvz., į lietuviškų susisiekimo ar energetikos infrastruktūros kompanijų akcijas, nors tų investicijų grąžą iš protingo lygio pelno, numato reguliatoriai.

Kita pamatinė priežastis ta, kad visų tokių pensijų sistemų kaip lietuviškoji pagrindas – tikėjimas, kad didelė dalis mokančių įmokas į „Sodrą” pensijinio amžiaus nesulauks.

Trečia vertus, kadangi gyvename su bendru katilu, tai tų žmonių, kurie šiandien „patys kalti”, problema atėjus apibrėžtam laikui (jiems sulaukus pensijinio amžiaus) taps visų mūsų problema, nes tuos pačius pinigus sąlyginės lygiavos principu, politikams paliepus, „Sodrai” teks išdalinti didesniam skaičiui pensininkų. Ir bus visai nesvarbu, visi ar ne visi savu laiku rūpinosi savarankišku kaupimu. Politikai dabar gali sakyti, kad taip nebus, tačiau ligi šiol nebuvo kitaip.

Ir dar vienas pastebėjimas. Triūbijant apie tą reformą, kurios viščiukus skaičiuojame, buvo galima pajusti, kad pagrindinis jos iniciatorių taikinys buvo privatūs pensijų fondai. Kitaip tariant, be didinamojo stiklo buvo galima pajusti, kad pagrindinis tikslas buvo tas, kad pinigus kaupiantys privačiuose fonduose žmonės priimtų sprendimą savo sukauptas lėšas gražinti į „Sodrą”. 41 tūkst. lietuvių taip ir pasielgė. Tačiau 204 tūkst., kaip minėjau, reformuotojus ir valstybę pasiuntė po velnių.

Galime ginčytis, ar reforma pasiekė savo tikslus.