Kolega Vytautas, švelniai klausęs, ar draudimai auklėja, norėjo pasakyti, jog greičiausiai yra atvirkščiai.

Aš, pasinaudojusi liaudies išmintimi, pasakyčiau dar griežčiau – kuo labiau draudžiama, tuo labiau norima tuos draudimus laužyti, nes, kaip žinome, draudžiamas vaisius visada yra saldesnis. Ypač tai būdinga jauniems, savo tapatybės ieškantiems žmonėms.

Su tarybinės moksleivės, juoba – pirmūnės, moraliniu veidu šokių lankymas už mokyklos ribų buvo nesuderinamas dalykas. Vytauto Skergelzos nuotr.

Pamenu, kaip, būdama šešiolikos – septyniolikos metų, blakstienas nutepusi „Leningrad” tušu, vasaromis dumdavau į vadinamuosius šokius Klaipėdos parko estradoje, o žiemomis – į Žvejybos uosto kultūrkę, nors anuomet griežtai draudė moksleiviams lankytis šokiuose už mokyklos ribų. Su tarybinės moksleivės, juoba – pirmūnės (teko, teko tokia garbė), moraliniu veidu tai buvo nesuderinamas dalykas.

Pamenu tą visaapimantį jaudulį, kai šokių salėje pasklidus kalboms apie pasirodžiusius tvarkdarius, tikrinančius lankytojų amžių, su merginomis sprukdavome į prirūkytą moterų tualetą pralaukti „audros”.

Dar didesnė didvyrė jausdavausi, kai, koridoriuje nutverta už rankos ir paklausta apie amžių, nemirksėdama į akis tvarkos sergėtojui išrėždavau: „Negi nematyti, kad man 18-lika!” Ach, tas jaunystės žavesys, kai 16-metės kažkodėl būtinai norėjo atrodyti vyresnės!

Dabar, jau suaugusiosios protu mąstau, jog vargu ar būčiau taip veržusis į tuos šokius, jei juos būtų leidę lankyti laisvai.

Kažin, mintiju, ar tik ne panašiai dabar jaučiasi ir tie jaunuoliai, kuriuos jau laisvos Lietuvos pareigūnai gaudė Karklės festivalio metu ar gaudo kitose vietose tik už kanapių rūkymą ar jų turėjimą prie savęs.

Ko gero, ne vienas pasakys, jog lyginu nelygintinus dalykus, tačiau asmeniškai itin didelio skirtumo nematau: kas anuomet atrodė draustina, šiandien jau tik kelia juoką, tad kas gali paneigti, jog taip pat nebus ir po keliolikos (ar net – kelerių?) metų su kanapių vartojimu?

Vis daugiau ir daugiau šalių legalizuojant šiuos augalinės kilmės preparatus, jau ir Lietuvoje pripažįstant medicininių kanapių naudą, gydant onkologines ligas, anksčiau ar vėliau ir mūsų šalyje kils šių dabar į vieną gretą su kitais narkotikais vis dar neretai statomų augalinių preparatų legalizavimo klausimas.

Tačiau kol kas, kaip kokioje Šiaurės Korėjoje, net už itin mažo kanapių kiekio turėjimą Europos Sąjungos šalyje – Lietuvoje – jauniems žmonėms ir toliau yra laužomi likimai, pradedant prieš juos baudžiamąjį persekiojimą, nors už tą patį nusižengimą galima bausti ir administracine tvarka, skiriant tik baudą ir negadinant jauno žmogaus biografijos sunkiai ištrinamu žodžiu „teistumas”.

Kodėl mūsų pareigūnai vis dar už kanapių vartojimą ir laikymą savo tikslams mieliau taiko ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę – klausimas pirmiausia jiems. Galbūt tokiu būdu jėgos struktūros tiesiog „pasigerina” savo darbo rodiklius, ypač jei nelabai sekasi (ar nelabai norisi) gaudyti didžiuosius narkobiznio ryklius?

Tą patį klausimą, žinoma, reiktų užduoti ir mūsų visų rinktiems Seimo nariams, neretai pasiduodantiems vyresnio amžiaus rinkėjų spaudimui visus iš eilės žulikus sodinti į kalėjimą, užtat be skrupulų priiminėjantiems totalitarinėms valstybėms būdingus įstatymus, neskiriant kanapių nuo heroino.