„Į Ukrainą. Jūsų prezidentas kviečia grįžti pabėgėlius, dirbti Ukrainai ir jai mokėti mokesčius! Mokesčiai padeda kariaujantiems už Ukrainą! Savo namus paliko, o čia prašo pašalpų ir išlaikymo?” „Kur jūs matot ukrainietę, čia Donbaso rusė. Gal važiuokit į savo tėvynę Rusiją”. „Užkniso tos labai protingos ir mus auklėjančios ukrainietės. Pas save tegu tvarką daro”. „Pagal vardą – Ukrainos rusė – tad galima suprasti, jie visur jaučiasi kaip namuose, nors turėtų jaustis kaip svečiuose”. „Kičas kasdieninis. Nejau nėra rimto, naudingo savo kariaujančiai šaliai darbo? Ar čia profesija, išskirtinio verslo poreikis? Ar mes iki tos ponios niekučių nesiprausėme, muilo ES būdami nesame matę?” „O kada padės Tėvynei? Juk ir kariaujantiems, išsekusiems jos tautiečiams, taip būtų reikalinga ir virėja mama, ir dantų gydytoja… Ar jos nors eurą savo Ukrainai paaukoja?”

Tai tik keletas komentarų po publikacijomis, pasakojančiomis apie ukrainietes pabėgėles, dėl karo apsigyvenusias Klaipėdoje. Paskutinė citata, beje, po straipsniu, pasakojančiu apie jauną, 25 metų odontologę, jau kalbančią lietuviškai, o iš viso galinčią susikalbėti su klientais net keturiomis kalbomis. Komentaro autorius (ė), matyt, moka kokias aštuonias kalbas… Tiesa, jo (ar jos) garbei visgi reikia pasakyti, jog pakomentavo bent jau be klaidų, ko nepasakysi apie daugelio kitų pamokslautojų pastabas…

Artėjant antrosioms iki šiol oficialiai nepaskelbto, tačiau de facto vykstančio Rusijos sukelto brutalaus karo metinėms, nemaža dalis lietuvių labai pavargo nuo karo. Karo, kurio mūsų šalyje nėra. Pavargo nuo to, kad ant jų namų nekrenta bombos, kad jiems netenka slėptis rūsiuose, kad nereikia, viską pametus, lėkti į svetimą kraštą, idant išsaugotų savo vaikų gyvybes. Bet labiausiai jie pavargo nuo ukrainiečių. Tų, kurios kalba rusiškai, kurios nedirba, o tik reikalauja išmokų (kurių, beje, nuo šių metų jau nebėra, o ir buvusios siekė grašius), kurios nesimoko lietuvių kalbos, viešose vietose garsiai kalba, kurių vaikai yra išdykę, neklausantys suaugusiųjų, viešose vietose šiukšlinantys ir t.t., ir pan.

Kol dalis lietuvių įvairiais būdais padeda kariaujančiai Ukrainai, antroji dalis, tie, kurie labai nuo karo yra pavargę, šiltuose savo butuose ir namuose prie kompų ar mobiliųjų raito pamokslaujančio turinio komentarus ar kelia įrašus į feisbukus, savo turiniu ne kažin ką besiskiriančius nuo kai kurių Kremliaus trolių dainelių.

Šitie pavargėliai, jei, neduok Dieve, vieną dieną imtų kristi bombos ant jų namų, be jokios abejonės, pirmieji pultų į mūšį su priešu, niekur iš savo sugriautų namų nesitraukdami, o jei, neduok Dieve, tektų emigruoti kaip stovi, be jokios abejonės, svečioje šalyje jokios pagalbos neprašytų, visų siūlomų lengvatų atsisakytų ir pačią pirmą dieną pultų mokytis čekų, rumunų ar albanų kalbos… Nors dalis jų tautiečių, po 10 ir net daugiau metų dirbančių anglijose, sugeba viso labo išlementi kelis sakinius šalies, kurioje gyvena daugybę metų, kalba.

Užtat ukrainietė pardavėja, valytoja ar slaugė, žinoma, per metus privalo idealiai kalbėti lietuviškai, nors, karui pasibaigus, net neplanuoja pasilikti šalyje, kurios gyventojų skaičius – toks pat, kaip kad buvo Kijeve prieš karą.

INFORMACIJA

Nuo karo Ukrainoje pradžios, t.y. beveik per dvejus metus iki šios dienos „Atviroje Klaipėdoje” buvo išspausdinti 38 pasakojimai apie Ukrainos pabėgėles (tarp jų buvo ir vienas vyras).

Vos penkios moterys iš minėtų 38-ių ne visai palankiai atsiliepė apie Lietuvą, t.y. leido sau kai ką, kas joms nepatinka mūsų šalyje, pakritikuoti. 17 moterų neišsakė nei teigiamų, nei neigiamų atsiliepimų apie mūsų šalį, daugiausia dalinosi savo asmeniniais išgyvenimais ir prisiminimais. Užtat net 16 ukrainiečių apie Klaipėdą, Lietuvą ir lietuvius buvo labai geros nuomonės, dėkojo mums už pagalbą, palaikymą ir supratimą. Dalis iš jų jau buvo pramokusios lietuviškai, kitos teigė planuojančios mokytis mūsų kalbos, jei nuspręstų pasilikti čia gyventi.