Praktikoje sąvokos „konfidenciali informacija“ ir „komercinė paslaptis“ dažnai yra vartojamos kaip sinonimai, tačiau šių informacijos rūšių santykis ir atribojimas yra reikšmingas tiek siekiant tokią informaciją tinkamai apsaugoti, tiek esant jos praradimui (neteisėtam atskleidimui) sprendžiant dėl padarinių ir nuostolių atlyginimo, jeigu jie atsirado tokią informaciją paviešinus.

Konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties terminai yra labai giminingi, bet jokiu būdu netapatūs. Trumpai tariant, visos komercinės paslaptys jau yra konfidenciali informacija. Tačiau ne visa konfidenciali informacija yra komercinė paslaptis, t.y. , ne visa konfidenciali informacija atitinka formaliuosius komercinės paslapties požymius. Tik tokia konfidenciali informacija, kuri atitinka visus tris būtinuosius komercinės paslapties kriterijus, laikoma komercine paslaptimi. Taigi, konfidencialios informacijos sąvoka yra platesnė, savyje apimanti ir komercines paslaptis.

Šias sąvokas (informacijos rūšis) būtina gebėti atriboti. Komercinės paslaptys yra ypatingos ir svarbios jos savininkui tuo, jog tai patys specifiškiausi, vertingiausi ir jos turėtojo (savininko) labiausiai saugomi (saugotini) duomenys.

Komercinės paslapties savininkas turėtų imtis protingų pastangų tokiai informacijai apsaugoti. Tai apima organizacines (pvz., švaraus stalo politika, rakinamos kompiuterių klaviatūros, darbo kabinetai ir t.t.), technines (prieigų prie bendrovės elektroninių bazių suteikimas, slaptažodžių keitimas ir t.t.) ir teisines (atitinkamos darbo sutarčių, vidaus darbo tvarkų nuostatos ir t.t.) priemones, kurios padėtų tokią informaciją apsaugoti ir išlaikyta slapta. pickpik.com nuotr.

Komercinės paslapties samprata

Komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektai. Kaip ir kiti šios nuosavybės objektai, komercinės paslaptys yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties objekto samprata ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis.

Galiojančios redakcijos CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komercinė paslaptis yra informacija, kuri atitinka šiuos požymius:

1) yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija;

2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta;

3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.

Pavyzdžiui, duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai klientų asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt.

Tuo tarpu, pvz., tokia informacija, kuri yra patalpinta, nors ir vidiniame bendrovės tinkle (intranete), tačiau iš esmės yra visiškai laisvai prieinama VISIEMS tokios bendrovės darbuotojams, neatitiktų formaliojo kriterijaus – protingų veiksmų, siekiant išlaikyti tokią informaciją slapta.

Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-611/2020 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija pažymėjo, kad informacija apie žaliavų tiekėjus galėtų būti vertinama kaip sudaranti komercinę paslaptį, jeigu ją sudarytų ne tik tiekėjų pavadinimai, bet ir kitokia nevieša informacija apie juos, suteikianti ieškovei komercinį pranašumą. Tuo tarpu ieškovė įrodinėjo komercinės paslapties atskleidimą dėl žaliavų tiekėjų tik ta aplinkybe ir tik tiek, kad atsakovė UAB „Art Glacio“ žaliavas perka iš tų pačių tiekėjų, tačiau nenurodė, kuo turima informacija apie žaliavų tiekėjus suteikė ieškovei konkurencinį pranašumą. Teisėjų kolegija sutiko su kasacinių skundų argumentu, jog pati savaime informacija apie ledų gamybai reikalingų žaliavų gamintojus yra viešai prieinama, todėl nesukuria komercinės vertės ar konkurencinio pranašumo (LAT 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties 65 punktas).

Plėtojant praktiką dėl pirmiau nurodytų požymių kasacinio teismo taip pat yra pažymėta, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: SLAPTUMAS, VERTINGUMAS ir PROTINGOS PASTANGOS, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti.

Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų tik slapta – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (LAT 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas).

Kaip darbdaviui apsaugoti savo komercines paslaptis?

Pradėti reikėtų nuo to, kad pats darbdavys (komercinės paslapties savininkas) turėtų aiškiai identifikuoti, kokia jo verslo informacija yra pati vertingiausia, atitinkanti prieš tai įvardytus formaliuosius komercinės paslapties požymius. Kitaip tariant, darbdavys turi „susiaudituoti“ (inventorizuoti) valdomą informaciją ir pats sau įsivardinti, kokia informacija (duomenys) turi jam didžiausią komercinę reikšmę.

Sekantis žingsnis – darbuotojų supažindinimas su tuo, ką darbdavys laiko savo komercine paslaptimi. Tai nereiškia, jog darbdavys turi savo visiems darbuotojams atskleisti pačios informacijos TURINĮ, užtenka, jog darbuotojams būtų suprantama, kokios kategorijos informacija yra laikoma bendrovės komercine paslaptimi.

Praktikoje darbdaviai dažnai sudaro komercinių paslapčių sąrašus, kuriuose tiesiog išvardijama, ką konkretus darbdavys (bendrovė) laiko savo komercine paslaptimi. Tačiau LAT išplėstinė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. vasario 5 d. nutartyje pažymėjo, jog sąrašas fizine prasme yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą, tačiau šis būdas nėra vienintelis (Civilinė byla Nr. 3K-7-6-706/2016, nutarties 47 punktas).

Komercinės paslapties savininkas (bendrovė / darbdavys) šiuo atveju turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai NUSTATYTI IR FIKSUOTI tam tikro asmens ŽINOJIMO APIE TAI, kas yra komercinė paslaptis, FAKTĄ.

Galiausiai, komercinės paslapties savininkas turėtų imtis protingų pastangų tokiai informacijai apsaugoti. Tai apima organizacines (pvz., švaraus stalo politika, rakinamos kompiuterių klaviatūros, darbo kabinetai ir t.t.), technines (prieigų prie bendrovės elektroninių bazių suteikimas, slaptažodžių keitimas ir t.t.) ir teisines (atitinkamos darbo sutarčių, vidaus darbo tvarkų nuostatos ir t.t.) priemones, kurios padėtų tokią informaciją apsaugoti ir išlaikyta slapta.

Pavyzdžiui, bendrovei būtų pakankamai sunku prisiteisti nuostolių atlyginimą, jeigu jos pardavimų vadovas/vyr. vadybininkas ar pan. bendro naudojimo patalpoje (poilsio erdvėje, pasitarimų salėje ar pan.) paliktų spausdintą informaciją apie vedamas derybas su stambiu klientu/investuotoju.

Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad darbdavys turi sudaryti sąlygas su komercinėmis paslaptimis (jų turiniu) susipažinti tik tiems, kam to reikia pagal atliekamas pareigas ir funkcijas.