Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-28 |
Drabstymaisi žodžiais yra labai paplitę, tai prasideda smėlio dėžėse ir tęsiasi parlamentuose, Seimuose ir net socialiniuose tinkluose. Rašydamas knygoje apie manipuliaciją, esu išskyręs tokį etikečių klijavimą kaip specialią poveikio priemonę. Nesiaiškinant tikrų sąvokos reikšmių, galima tiesiog įvardinti kitą žmogų kokiu nors nepagarbiu žodžiu ir toliau nepripažinti, kad tu iš jo tyčiojaisi. Sąvokos neaiškios, todėl ir kaltinti kitus, gintis nuo jų teisiškai yra sudėtinga.
Dar blogiau yra su tokiais neaiškiais dalykais, kai tos sąvokos patenka į įstatymus ir įvairius kodeksus. Viena iš sudėtingiausių yra sąžiningumas. Jis kaip reikalavimas iškyla valstybės tarnybos konkursuose, nors griežtai atverti jo turinį dar niekam nepavyko. Ar egzistuoja galimybė tai padaryti? Ir taip, ir ne.
Taigi, pradėsiu nuo to, kad moralinių sąvokų turinys visada yra sąlygotas istorinio konteksto, kuris „užduoda“ jų pripažinimo sąlygas. Koks veiksmas yra moralus, nustatoma ne absoliučiai, bet ir istoriškai, ir socialiai. Kas yra istoriškai, lyg ir aišku, nors nebūčiau tuo visai įsitikinęs, bet antrasis dėmuo yra mums šiuo metu svarbiausias. Neturėdamas kitos bazės, turiu remtis mūsų įstatymų leidėjais, šiuo atveju valstybės tarnybos įstatymu. Jame randame visą aibę principų, kurie turėtų sudaryti ir apspręsti sąžiningumo turinį. DI įvardina juos kaip:
• nešališkumas,
• skaidrumas,
• padorumas,
• lojalumas valstybei,
• interesų konflikto vengimas,
• nepiktnaudžiavimas valdžia.
Lyg ir aišku, bet nebeaišku. Kodėl? Paimsiu tik du principus tiesiai iš įstatymo, kad paaiškinčiau savo abejones. Štai toks: „6) lojalumas valstybei. Valstybės tarnautojas turi veikti valstybės interesais, nepažeisti jos konstitucinės santvarkos, prireikus imtis visų teisėtų veiksmų, reikalingų šiai santvarkai apsaugoti.“
Žodžiai gražūs, mintys patinkančios, bet ką reiškia lojalumas? Kaip jį patį nustatyti? Čia matau bent dvi dalis: išorinę ir vidinę. Apie išorinę daug abejonių pareiškia net tie, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Anksčiau buvome Maskvos klapčiukais, dabar Briuselio. Taigi, koks tas tikrasis valdininko lojalumas Lietuvai? Ar gali mūsų valstybės interesai nesutapti su mūsų sąjungininkų interesais? Jei taip, tai kada kuriems paklusti? Turime įstaigų, kurios tiesiogiai įjungtos į struktūras, kurios mažai pavaldžios mūsų valstybei, ir tai ne tik Valstybinis bankas ar mūsų kariuomenė. Kada klausyti savo politinės valdžios, kaip elgtis kilus prieštaravimams?
Dar sudėtingesnis klausimas yra lojalumas pagal politines pažiūras. Socialdemokratų, konservatorių, liberalų pažiūros toli gražu nevienodos. Automatiškai neretas konfliktas tarp asmens, dirbančio valstybės struktūrose, pažiūrų su pasikeitusia valdžia. Sakykim, valdininkas ar miesto meras mano, kad valstybinė institucija geriau tvarkys reikalus nei privati. Su ja reikia derėtis, mokėti ir dar reaguoti į nuomonę bei galimybes. Sakykim, taip vieni mano apie šiukšlių šalinimą, kiti apie bankus, treti apie trąšų vežiojimą. Tai kas čia tampa lojalumu: ištikimybė vietiniam politikui ar kitiems valstybės dokumentams ir įsipareigojimams?
Kitas bruožas irgi sunkiai apibrėžiamas. O tai, kas neapibrėžta, negali būti kriterijumi. Dar viena citata: „7) nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau ar kitiems su juo susijusiems asmenims (sutuoktiniui, partneriui (kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka) (toliau – partneris), artimajam giminaičiui, svainystės ryšiais susijusiam asmeniui ar kitam valstybės tarnautojo privačių interesų deklaracijoje nurodytam asmeniui); tarnauti išimtinai visuomenės interesams.“
Ir vėl daug žodžių, nemažai pareigų, bet… Kad ir koks būtų valstybės tarnautojas (neduokdie, politikas), bet jis nėra proto bokštas. Nuspręsti, ar tarnybinė informacija gali būti panaudota kito ar kitų, jis tikrai ne visada sugebės. Asmeniniai pokalbiai su draugais ar net pažįstamais apima daug temų, viena iš jų gali būti jo žinios apie vieną ar kitą problemą, todėl verslininkas ar kitos valstybės žvalgas ją gali panaudoti savo ar kitų tikslui. Kaip valstybės tarnautojas žinos savo pašnekovo statusą – neaišku, gal jam iš viso reikia tik tylėti? O kaip bendrauti su žiniasklaida? Cenzūra? Dar neaiškesnis yra reikalavimas – tarnauti išimtinai visuomenės interesams. Kaip tai nustatyti vienareikšmiškai? Siekti įgyvendinti vienos ar kitos partijos programą – tai tarnavimas kam? Rūpinimasis savo aplinkiniais – tai blogai ar gerai? Galima tęsti šią eilę, bet manau, kad bandymas griežtai teisiškai apibrėžti moralines sąvokas yra prieštaringas uždavinys.
Sąžiningumas ar nesavanaudiškumas priklauso nuo pradinių žmogaus moralinių ypatumų, kad negalima pridėti ar atimti. Bandymas juos apibrėžti vien teisės kalba veda prie prieštaravimų ir neaiškumų. Idealas yra gražu, tačiau gyvenime daug žmonių, kurie turi tokias skirtingas savybes, kad nepavyksta jų suvienodinti, net teisinėmis priemonėmis.
Parašykite komentarą