Klaipėdietis bardas Jonas Baltokas, jei ateityje kas nors imsis užrašyti bardiškos muzikos istoriją, bus paminėtas kaip žmogus, kuris ne tik dainuoja, bet ir organizuoja bardų susibėgimus. Atminty išliko prieš daugelį metų J. Baltoko rengti festivaliai Giruliuose prie jūros, šalia Juodosios tvirtovės, kur poetinius „Placdarmus” penketą metų darė ir Gintaras Grajauskas. Tada pirmą kartą su mažais vaikais atsitempėme milžinišką palapinę, pasiklojome ant jūros kranto ir užmigome. Vis tik dainuojamosios poezijos sambūriai gamtoje yra pats geriausias klausymosi, o ir atlikimo būdas, – sėdi, guli ant žolės ar smėlio ir klausaisi paprasto, negalingo, jaukaus ištirpimo muzikoje ir gamtoje.

Šiais metais dainuojamosios poezijos žieminis sambūris „BALTAS OŠAS 2023“ antrus metus vyko toje pačioje vietoje – Sonatos ir Henriko Žižių įkurtame „Malūno“ lofte. Išsėdėti šešias valandas ant kėdžių – vis tik ne mažo žiūrovų atsidavimo reikalaujantis veiksmas. Įdomu tai, kad J. Baltoko idėja organizuoti nemokamus koncertus vis dar realizuojasi – žiūrovai neperka bilietų, atlikėjai negauna honorarų, organizacinė komanda dirba savanoriškais pagrindais, įgarsinimu ir aparatūra pasirūpina pats J. Baltokas, kaip ir apgyvendinimu bei atlikėjų transporto apmokėjimu. Neįtikėtina, bet jau daugybę metų ši praktika egzistuoja Klaipėdoje dėka kelių užsispyrusių dainuojamosios poezijos sektantų.

Šiais metais „Balto Ošo“ sambūryje žiūrovai išklausė 14 muzikinių pasirodymų, 7-ių tekstais žaidžiančių skaitovų, peržiūrėjo beveik šimtą dainuojančių fotografijų ir išrinko tris, kurių skambesys labiausiai atliepė žiūrovų nuotaikas. Daugiausia balų surinko Jolantos Pliatkienės fotografija, kurioje veidrodiniu principu medžiai svarina šakas aplink vandens tvenkinį, o pro šakas ir miglą regisi mažas saulės plotelis – tolimos šviesos pažadas. Monochrominio vakuumo vaizdas perteikia ramybės nuotaiką. Ingos Radavičienės fotografija, kurioje matosi scenos dūmuose skendinti figūra, ir Raimondos Kaveckienės šviečiantis mamos „Langas”, tai dar dvi fotografijos, sulaukusios žiūrovų išskirtinio dėmesio.

Šiųmetinio sambūrio scenografiją, kaip ir praėjusiais metais, kūrė bardė, dailininkė Domilė Kirstukaitė. Scenoje matome šuoliais bėgančio žmogaus kojas, o galva įsisukusi į plunksniškų minčių verpetą. Tai energijos, svajingumo ir užsimiršimo vaizdinys, puikiai perteikiantis bardo kūrybinį polėkį. Šis bardo siluetas scenografijoje buvo panaudotas iš Domilės K. neseniai sukurto animacinio filmo pagal Šepučių dueto „JieDu” dainą „Žmogelis”.

„Balto Ošo” koncertą pradėjo Kairių šeima. Vytautas – Klaipėdos lėlių teatro aktorius su žmona Justina nebe pirmus metus pasirodo „Ošo“ scenoje. Šiais metais jie taip užtikrintai atidarė dainuojamosios poezijos duris, kad iki koncerto pabaigos, durys nebeužsidarė. Kaip duetas Justina ir Vytautas sustiprėję, atsiradęs laisvumas, pasitikėjimas vienas kito atliepimu, pritarimu. Dainų temos iš Justinos mamiškos patirties, tačiau ne buitinės, o žaidybinės, improvizacinės plotmės, kur ir skleidžiasi tiek kūryba, tiek judviejų asmeninis santykis.

Visada malonu klausytis bardų, kurie švelniu tembru dainuoja savo senas dainas taip, tarsi jos būtų parašytos vakar. Šią savybę jau ne vienerius metus praktikuoja bardas klaipėdietis Alvydas Stalaučinskis, rašantis poeziją ir gebantis groti daugybe instrumentų bei, pakviestas pritarti draugo melodijai, mielai jungiasi į kompaniją.

Jau ne vienerius metus užkulisiuose kalbama, kad būtų smagu koncerto pabaigoje atlikėjams susiburti į improvizacinę sesiją ir išsilieti iš visos širdies. Pabaigos stipraus akcento, kažko panašaus į „Balto Ošo” himną ar bendrą ošimą, man pritrūko ir šiemet.

Jurbarkietis Rolandas Kulikauskas publikai padovanojo tris naujas dainas šalia jau anksčiau skambėtų, užkrėsdamas klausytojus savo prigimtiniu optimizmu, kylančiu iš žmogaus, kuris turi stiprų įsivietinimo į savo žemę jausmą. Tai klasikinis babrauskiškas bardo tipas, tik ne toks lyriškas, tačiau jautrus ir atsakingai kuriantis santykį su aplinka.

Ko aš laukiu tokiuose renginiuose? Tai ne tiek girdėtų dainų, kiek naujų dainų. Man regis, kad kai per metus scenoje atlikėjus matome porą kartų, šalia senų jų šlagerių, visada knieti išgirsti, kuo jie gyvena šiandien. Juk dainuojamoji poezija yra tiesiausias, trumpiausias atstumas tarp išgyvenimo ir atlikimo.

O debiutinių dainų šiais metais buvo. Tai klaipėdietiškas duetas „JieDu“ (Vilija ir Ramūnas Šepučiai) ir nauju sąstatu pasirodęs Jonas Baltokas, pasikvietęs, o gal geriau sakyti, pagaliau prisikvietęs balsą iš Rusnės – Daivą Plikšnienę. Tokia sceninė rokiruotė, sakyčiau, pasiteisino, nes atsirado naujų sąskambių ir temų. Daivos P. dalyvavimas atvėrė jautrios meilės temą. Virpančio balso intonacijose žiūrovas galėjo patirti išpažintinės lyrikos poveikį.

„JieDu“ sugrįžo prie savo ištakų, kai grojo dviese, ir atrado subtilesnę, tylesnę muzikinę dermę. Matyt, pokyčiams buvo subręsta. O J. Baltokas transformavosi į kitą Baltoką, kuris, tiesą sakant, man labiau patinka, nes mažiau vaidina dramą ir daugiau būna savimi, kas, aišku, irgi yra personažas, bet tikresnis, ne toks heroiškas. Galbūt, sceninės patirties jam pridėjo ir dalyvavimas A. Vizgirdos režisuotame poetiniame spektaklyje pagal D. Kajoko poeziją „Didžioji rauda ties degančiais vynuogynojais“.

Bardas, donkichotiškos laikysenos mokytojas Sergėjus Treščenkinas linko link romanso su stipria savigailos gaida, o jo suburta senjorų kapela, beje pritraukusi į žiūrovų auditoriją visą būrį vyresnio amžiaus klausytojų, sudainavo V. Kernagio šlagerį, kas autorinės dainos koncerte nėra lauktinas reiškinys, nebent kūrinys pateikiamas pagal naujai sukurtą, įdomią oranžuotę. Bet „Ošo” publika draugiškai pritarė, prisimindama ir patį Maestro.

Mindaugas Valiukas ir Saulė Valiukaitė – tėvo ir dukros duetas. Pradėję ramiai, į antrą pasirodymo pusę nuo melodingumo perėjo prie jėgos, veik galinėjimosi. To pasirodymo metu ir po to, kai dainavo keturi jaunuoliai – Greta Du, Laurynas Žiedas, Evelina Dubauskaitė ir Aurimas Liudvinovičius – supratau, kad bardas per muziką apnuogina savo santykį su pasauliu. Saulės ir Mindaugo Valiukų duetas supynė norą išsivaduoti, išsidrąskyti iš veržiančio tinklo ir ironišką distanciją su pasauliu. Išsivystė tema – tėvo žaidimas tarsi atsargus koketavimas su dukroje slypinčia jėga.

Gretos Dūdytės (Aukštadvaris) daina pagal jos močiutės ginekologės ir jos draugo eilėraščio banalius žodžius nuskambėjo kaip meilės eleksyras ant mirtinos žaizdos. Atlikėjos trapus švelnumas disonansu persipynė su jos viduje rusenančia vaidilutės valia ir sukūrė magiškos, bet dar nedrąsios, bardės provaizdį.

Aurimas Liudvinovičius (Vilnius), panašaus jautrumo lygmens kaip Greta D. atlikėjas, tik turintis charizmatiškesnę vokalinę raišką. Atrodytų paprastas vaikinas, bet kai dainuoja, uždanga bum ir nukrenta, bardas pagauna ir ištransliuoja universalias būsenas tik jam būdingu stilistiniu melodiniu būdu. Aurimui yra kur skleistis, tad norisi tikėti, kad atlikėjas, baigęs geodeziją, ateityje ners į muziką profesionaliau ir giliau.

Laurynas Žiedas ir Evelina Dubauskaitė – stiprūs, harmoningai nutekantys balsai, pasitikėjimas ir žinojimas, ką daro. Mažiau nervo, nežinomybės, daugiau logikos. Evelinos atliekamos dainos sukėlė ovacijas, jose skambėjo platus ir galingas, skambus ir raudonas, tai, ką klausytojas nesunkiai pagauna ir į ką mielai persikūnija.

Grupė „Eternafolks” (pianinas, gitara, kanklės, vokalai) iš Vilniaus – ištikimi „Balto Ošo” atlikėjai, nes, ne paslaptis, grupės vokalistė – J. Baltoko dukra Magdalena Baltokaitė. „Eternafolks” praktikuoja balsą ir muziką kaip tam tikrą ritualinę dvasinę laikyseną. Gal aš ir klystu, bet folk rituališkumo jėgos šaltinis šio jaunimo muzikoje trykšta. Tai Aistės Smilgevičiūtės „Strazdo” palikuonys, tik, aišku, iš savo lizdų išvirtę savarankiškai. Įdomu, kad grupė naudoja instrumentines kanklias, anksčiau mūsų vadintas „baidarėmis”, dambrelį ir gitarą, taip sukurdami melodingą, aliteracija pagristą ritmiką.

„Balto Ošo” koncertą pabaigė scenos profesionalė Živilė Mackevičiūtė (Skuodas) ir Rugilė Staskevičiūtė (Vilnius-Zarasai). Abi dainuojančios ir gitara grojančios atlikėjos. Jos puikiai susidainavę, erdvę ir melodiją jaučiančios muzikantės, publiką panardino į žiemos pasaką, taip švelniai ir jautriai paryškindamos Kalėdų laukimo nuotaiką.

„Balto Ošo” poetinę diskusiją „Žemė (ne)plokščia” organizavo poetė Kristina Norvilė. Skaitantys balsai buvo išdėlioti renginio eigoje po du, todėl puikiai sutelkė klausytojų dėmesį į šiais laikais aktualią plokščiažemininkų ir apvaliažemininkų diskusiją. Poetė Daiva Plikšnienė mane įtikino, kad žemė plokščia, nes delnas, kuris pirmą kartą paima kūdikį į rankas yra plokščias ir t.t. O Gitanos Gugelevičiūtės blynas keptuvėje yra taip pat neginčijamas plokščios žemės įrodymas.

„Balto Ošo” dalyviai ir žiūrovai buvo pakviesti į renginį ateiti su įmantriais, išskirtiniais batais. Vieni batus apkaišė gėlėmis ir šviečiančiomis girliandomis, kiti apsodino žole ar nupiešė kreivų linijų labirintus. Justina ir Vytautas Kairiai pasiskolino po vieną šviečiantį batą iš nykštukų, mums susirinkusiems palikdami pažadą – VISKAS BUS GERAI, TEREIKIA KARTAIS STIPRIAU ŠVIESTI IR NIEKO NEBIJOTI.

Renginį vedė charizmatiškoji bardė Vilija Gruodytė-Šeputienė.