Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-05 |
Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčiai praėjus 36 metams po to, kai pirmoji jau nepriklausomos Lietuvos uostamiesčio Taryba grąžino jai Vytauto gatvėje esančią šventovę, teko kreiptis į teismą.
Tokios procedūros prireikė dėl to, kad pastatas iki šiol pagal dokumentus priklausė formaliai neegzistuojančiam juridiniam asmeniui.
Negalėjo disponuoti savo turtu
Į Klaipėdos apylinkės teismą kreipęsis Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčios atstovas Oleg Doronin prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1990 m. rugsėjo mėn. 26 d. Klaipėdos miesto tarybos sprendimas „Dėl Mokytojų namų pastato grąžinimo Klaipėdos evangelikų krikščionių baptistų bendruomenei“ ir 1993 m. lapkričio 20 d. priėmimo-perdavimo aktas, patvirtintas tuomečio miesto mero Benedikto Petrausko, priklauso šiai bažnyčiai.
Prašyme nurodyta, kad nuosavybės teisė buvo registruota Evangelikų krikščionių baptistų bendruomenės vardu, nors toks juridinis asmuo neegzistuoja, nėra ir niekada nebuvo registruotas juridinių asmenų registre. Taip esą įvyko todėl, kad pastato grąžinimo metu dar buvo religinė bendruomenė, o 1998 m. pasivadinta Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčia.
Anot bažnyčios atstovo, neatitikimas nekilnojamojo turto dokumentuose paaiškėjo tik 2020 m. lapkritį gavus Klaipėdos savivaldybės raštą dėl kultūros paveldo objektų paskelbimo saugomais savivaldybės, o dabar jau bažnyčia siekia sutvarkyti dokumentus.
Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga tokį klaipėdiečių prašymą palaikė.
Bylą išnagrinėjusi teisėja Aušra Barškietytė nusprendė baptistų prašymą tenkinti. „Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad Klaipėdoje veikianti „Evangelikų krikščionių baptistų bažnyčia“ ir „Klaipėdos Evangelikų baptistų bažnyčia“ yra ta pati religinė bendruomenė. <…> Pripažintina, kad pareiškėja, nors yra faktiškai ginčo pastato–bažnyčios savininkė, tačiau negali savo teisių įgyvendinti dėl susiklosčiusios situacijos, kai pakeitus juridinio asmens pavadinimą, nebėra galimybės disponuoti minėtu turtu, t. y. neturi dokumentų, kad nuosavybės teisę sukuriantys dokumentai priklauso jai“, – konstatuota jos priimtame sprendime.
Miestas žiūrėjo nepalankiai, mokytojai nenorėjo grąžinti
Istorikas Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda. Architektūros gidas“ rašo, kad Klaipėdos baptistų bendruomenė – viena iš dešimties anksčiausiai įsisteigusių tuometinėje Vokietijoje (pirmoji įsisteigė Hamburge 1834 m., o į Klaipėdą 1841 m. šį tikėjimą iš Šveicarijos parvežė Eduardas Grimmas). Įkūrimo metais bendruomenę sudarė 25 žmonės.
Architektūros istorikas Jonas Tatoris knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“ rašė, kad nuo 1843 m. Klaipėdos batistai meldėsi privačiame name, miesto valdžia į juos žiūrėjo nepalankiai ir tik kai atsirado daugiau narių magistratas davė leidimą buvusių miesto kapinių pakraštyje statytis maldos namus.
„Nenorėta, kad jis būtų panašus į oficialiosios, t. y. liuteronų, religijos bažnyčias (su bokštu). Išsiderėta tik arkiniai langai. 1851 m. bažnytėlė baigta. <…> Ji buvo vienanavė, halinė, raudonų plytų, netinkuota, su per du aukštais išdėstytais arkiniais langais, tarpulangėse – lizenos, durys – iš pastato galo. Vidus, kaip ir išorė, paprastas, asketiškas“, – rašė J. Tatoris.
Pasak V. Safronovo, bažnyčia buvo pastatyta per dvejus metus, greitai užbaigti darbus padėjo krovininių baržų ir nekilnojamojo turto savininko Karlo Wilhelmo Deggimo, kuris į bendruomenę buvo priimtas tik 1854 m., parama.
1855-1856 m. sklypo rytinėje dalyje pastatytas kunigo gyvenamasis namas. „XX a. trečiajame dešimtmetyje virš bažnytėlės frontono išmūrytas paaukštinimas – pjedestalas kryžiui“, – rašė J. Tatoris.
Pasak jo, po II pasaulinio karo bažnyčia buvo paversta sandėliu, o vėliau rekonstruota, nutinkuota, paversta klubu.
Evangelikų krikščionių baptistų bendruomenė Klaipėdoje įregistruota 1977-08-11 TSRS Religijų Reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos sprendimu.
1990-ųjų rugsėjo gale dienraštis „Klaipėda“ paskelbė Miesto švietimo ir jaunimo ugdymo skyriaus viršininko Alfonso Zvėrkos ir Valerijaus Kuzliakino, Mokytojų sąjūdžio tarybos nario, kreipimąsi į Miesto tarybą, kuriame jie ragino „dar kartą gerai pasvarstyti“ planus 1982 m. Mokytojų namais paverstą pastatą grąžinti baptistų bendruomenei.
„Mokytojų namai ne tik švietimo, bet ir mūsų miesto kultūros židinys, giliai įaugęs į kultūrinį gyvenimą – tai dvasinės kultūros centras, kur propaguojamos tautos kultūros tradicijos. Šiuose namuose gilios švietėjiško ir kūrybinio darbo tradicijos. Įvairiose veiklos srityse nuolat užsiiminėja per 500 šimtus švietimiečių ir miesto gyventojų. Dirba sekmadieninė Mažosios Lietuvos kultūros mokykla, kaligrafijos ir kalbų mokyklos, 30 metų mokytojų–darbo veteranų klubas „Guboja“, 25-eri metai šiuose namuose dirba įvairių respublikinių konkursų laureatas ir šių metų B. Bartoko tarptautinio konkurso diplomantas „Gilijos“ choras, visų moksleivių ir mokytojų mylimas folklorinis suaugusių ir vaikų kolektyvas. O kiek prasmingų ir mums visiems reikalingų tautinių švenčių, parodų, įdomių susitikimų ir t. t. Šie namai svetingi įvairioms miesto bendrijoms ir susivienijimams. Visų miesto švietimo darbuotojų vardu, pritariant ir palaikant mokytojų sąjūdžiui, prašome Jūsų palikti Mokytojų namus mokytojams, o šiai religinei bendruomenei pastatyti kitus pritaikytus jų poreikiams maldos namus“, – rašė šiedu švietimiečiai.
Tą pačią dieną prie savivaldybės pastato vyko mokytojų ir moksleivių piketas.
„Prieš aštuonetą metų uostamiesčio pedagogai, iki tol neturėję sau jaukios nuolatinės priebėgos, pakėlę namą iš griuvėsių, pavertė jį tikru kultūros židiniu, kuriuo naudojasi, beje, ne vien jie. Ten vyksta literatūros vakarai, koncertai, susitikimai su įdomiais mūsų miesto svečiais. Krikščionių baptistų reikalavimas grąžinti jiems buvusius jų maldos namus irgi nėra neteisėtas. Tačiau tikrai juk „Skriaudos skriauda neištaisysi“, kaip skelbė vienas plakatas. Tris ketvirčius valandos piketuotojai kantriai laukė dialogo, dainuodami liaudies dainas. Paskui apie dvidešimt minučių vyko visai taikus pokalbis prieš merijos pastatą su miesto vicemeru R. Ulevičiumi ir miesto Tarybos pirmininku V. Čepu. Piketuotojai išgirdo pažadą, jog Mokytojų namai mieste bus, o deputatai ir miesto Valdyba ieškos kompromisinio problemos sprendimo“, – rašė Birutė Bružilaitė.
Tą piketą aprašė ir „Vakarų ekspreso“ žurnalistas Darius Anužis, pakalbinęs vicemerą Rimantą Ulevičių.
„Nepasakysiu, kad reikalavimai yra kategoriški. Mokytojai reikalauja negrąžinti šio pastato baptistams, bet jei miesto valdžia vis dėlto nuspręs grąžinti, tai baptistai privalo kompensuoti visas išlaidas, o miesto valdžia turi skirti pastatą miesto centre. Taip išspręsti šį konfliktą dabar nėra galimybių. Galbūt bendruomenė sutiktų persikelti į buvusio kino teatro „Aurora“ patalpas. Būtų labai gaila, jei miesto kultūrinis gyvenimas netektų Mokytojų namų – geriausios salės kameriniams renginiams. Baptistų religinė bendruomenė turi pilną juridinę teisę reikalauti šio pastato, bet iš kitos pusės, nemažesnę teisę į šį pastatą turi ir mokytojai. Šis pastatas restauruotas už Švietimo ministerijos pinigus ir kainavo daugiau nei pusę milijono rublių. Šio klausimo išsprendimui, mano nuomone, reikia tik vieno – abiejų pusių geranoriškumo“, – kalbėjo vicemeras.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą