Tarp įvairių pranešimų, straipsnių pandemijos tema žiniasklaidoje jau kelias savaites neužtyla diskusija apie tai, kad du Sauliaus Skvernelio vyriausybės narius – Liną Linkevičių (užsienio reikalų) bei Raimundą Karoblį (krašto apsaugos) – prezidentas Gitanas Nausėda pasiuntė atvėsti nuo aktyvios politikos. Nors šie esą jau buvo susiruošę formaliai pargrįžti į diplomatinę tarnybą ir tapti ambasadoriais svarbiose šaliai pasiuntinybėse.

Linas Linkevičius ir Raimundas Karoblis. urm.lt ir kam.lt nuotr.

Šiuo metu aukščiausio laipsnio diplomatų nėra šalies atstovybėse JAV, Vokietijoje, ES, Turkijoje, Australijoje, UNESCO, Europos Taryboje. JAV ir ES ambasadorių nėra jau pusmetį.

Lietuvos diplomatinė tarnyba šiuo požiūriu yra labiau privilegijuota už kitas, nes diplomatus įstatymai leidžia be pertraukos ar nutrūkusios stažo „komandiruoti” į su diplomatija tiesiogiai nesusijusias institucijas su galimybe jiems vėliau atsistatyti gimtojoje institucijoje – Užsienio reikalų ministerijoje. Todėl diplomatai dažniausiai tampa aukščiausių šalies pareigūnų patarėjais, tampa kitų ministerijų viceministrais arba kaip šiais dviem konkrečiais atvejais – ministrais. Nors būti ministru akivaizdžiai yra politinė misija, apie ką dabar užsimena ir šalies vadovas.

Su p. Karobliu žiniasklaida sieja Lietuvos ambasadoriaus Europos Sąjungoje pareigybę. L. Linkevičiui matuojama ambasadoriaus Vašingtone (JAV) kėdė. Diduma ekspertų pabrėžia šių dviejų veikėjų nepriekaištingą reputaciją, aukštą profesionalumą ir kitas įmanomas geroves.

Jeigu visa tai – ne į pievas, o turi kokį nors rimtą pagrindą, drįsčiau prisiminti bei įvertinti keletą manding reikšmingų niuansų. Andai jeigu iš tikrųjų p. Karoblį siekiama išsiųsti į atstovybę prie ES, kyla klausimas, ar Lietuva tuomi ima kurti keistą diplomatų skyrimo tradiciją. Reikalas tas, kad buvęs krašto apsaugos ministras nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi atstovybėje prie ES dirbo 2010-2015 m. Taip pat toje pačioje atstovybėje ėjo ir kitokias pareigas.

Ligi šiol yra buvę, kad ambasadoriai vienoje ir toje pačioje pozicijoje dirbo ilgiau nei turėtų trukti formali – ketverių-penkerių metų – kadencija. Yra atvejų, kada tie patys diplomatai skirtingu laiku toje pačioje šalyje ėjo skirtingas pareigas. Tačiau dar nėra buvę taip, kad pasiuntinybei vadovaujantis pareigūnas į tą pačią kėdę sugrįžtų antrąsyk. Aš bent tokių pavyzdžių neprisimenu.

Net ilgametis Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Stasys Lozoraitis (1924-1994) turėjo iškeisti Vašingtoną į Romą, kurioje dirbo ligi pat gyvenimo pabaigos. Dar 1967 m. JAV pripažintas Nepriklausomos Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke Anicetas Simutis (1909-2006) tarnystę mūsų diplomatijai baigė Jungtinėse Tautose. Vytautas Antanas Dambrava (1920-2016) okupacijos laikais Lietuvą atstovavo Pietų Amerikos šalyse, tačiau baigė darbus ambasadoriaudamas Ispanijoje.

Visi trys – ypatingai Lietuvai nusipelnę, sunkiausiais laikais jai dirbę diplomatai staiga buvo perkelti iš jiems galbūt labiausiai įprastų vietų, kuriose galėjo būti įsišakniję ir kurioms jiems galėjo būti pačios patogiausios, diplomatinei tarnybai stojus į normaliai valstybei įprastas vėžes, nepaisant garbaus amžiaus buvo perkelti ir į savo įprastines gūžtas nebegrįžo.

Kas iš tikrųjų yra su p. Karobliu ir jo galimomis tolesnės diplomatinės karjeros kryptimis – nėra aišku. Maža to: niekas ir nepaaiškina.

Kitoks klausimas dėl p. Linkevičiaus. Jis maždaug dvi kadencijas dirbo UR ministru, šalies diplomatijos vadovu. Galime spėlioti, ar neturėjo galimybių prieš Seimo rinkimus apsidrausti bent iš trijų pusių. Jis, laimėjus vieniems, turėjo galimybę pasilikti ministrauti toliau, laimėjus kitiems, galėjo rezervuoti sau kokią nors patrauklią poziciją (tarkime, Vašingtone) pusmetį ligi tol dėl formalių priežasčių neieškodamas kandidato, kuris galėtų tapti konkurentu. O dabar, išmušus valandai X, viskas lyg ir turėjo eiti it per sviestą. Jeigu ne ne visiems suprantami prezidento įnoriai, kuriuos jis pats netikėtai nustojo komentuoti. Tačiau dėl p. Linkevičiaus šalies vadovo pozicija yra labiau suprantama arba pateisinama.