Įsimylėti Klaipėdą lengva. Daugeliui, kurie pasirinko mūsų miestą gyventi, jis tapo mylimais namais. Taip atsitiko ir jaunai porai – režisieriui Tadui Montrimui ir jo žmonai, dailininkei scenografei Kristinai Voicechovskai.

Pasakokite, kaip jūs susipažinote?

Kristina: Susipažinom studijuodami MCHAT’o dramos mokykloje, Tadas čia bei Mejercholdo centre studijavo režisūros magistrantūroje, o aš – scenografijos bakalaurą. Keletą metų iš eilės šios mokymo įstaigos turėjo bendras tarptautines magistrantūros programas – rinko studentus iš įvairių Rusijos pakraščių ir buvusių NVS šalių.

Tadas: Mus sujungė įdomus projektas – televizijos tiltas Maskva-Ajova, kurio vienas iš režisierių buvau ir aš. Jo esmė buvo sukurti minėtuose miestuose mini spektaklius ir juos pademonstruoti online. Spektaklį iš Maskvos transliavo Ajovoje, iš Ajovos – Maskvoje. Kristina buvo šio projekto dailininkė. Po to ėmėme draugauti ir mūsų draugystė peraugo į šeimą. Jau antrus metus su vaikais gyvename Klaipėdoje.

Kokie keliai jus čia atvedė?

K: Prieš atvykdami į Lietuvą jau turėjome nemažai patirties įvairiuose Rusijos kampeliuose, pastatėme ne vieną spektaklį Maskvoje, Ulan-Udėje, Irkutske, Usurijske, dalyvavome festivaliuose ir laboratorijose, buvome nusidanginę net iki Mongolijos.

Lietuvoje kurį laiką gyvenome Vilniuje, kur mus pakvietė padirbėti. Bet po kurio laiko pasirinkome Klaipėdą. Pajūrio mieste vasarą – tikra palaima. Tai idealus miestas gyventi šeimai su vaikais, čia viskas greitai pasiekiama, daug poilsio vietų.

Tačiau ar pakankamai laisvės kūrybai?

K: Manau, kad taip. Kas ieško, tas visada ras sau perspektyvų. Man asmeniškai sostinėje pritapti buvo sunkiau, o Klaipėda mane priėmė iškart. Vos tik čia persikrausčius, tapau Klaipėdos dramos spektaklio „Sniego karalienė” scenografe, o po kurio laiko radau bendraminčių, dirbančių slavų kultūros srityje. Be savo profesinės veiklos – dalyvavimo spektaklių pastatymuose ir filmavimuose – šiuo metu turiu misiją sukurti kultūrinę terpę rusakalbių vaikams. Man, kaip emigrantei, dviejų vaikų mamai, norisi išlaikyti savo nacionalinę kultūrą ir ją perduoti savo vaikams. Klaipėdoje tokių šeimų yra nemažai, pastaruoju metu rusakalbių emigrantų Lietuvoje skaičius gerokai išaugo, yra šeimų, kurių jau kelios kartos, gyvenančios Klaipėdoje, kalba rusiškai. Tuo metu renginių rusų kalba vaikams skaičius yra labai ribotas. Mieste daug talentingų vaikų, tarp kurių tėvų yra menininkų, visi kartu galime sukurti turtingą kultūrinę terpę savo vaikams.

Т: Atvykęs buvau nuoširdžiai nustebęs, kodėl čia taip retai kuriami filmai. Šis miestas – įdomių lokacijų lobis, vien ko vertas uostas. Aš kol kas esu tyrinėjimų kelyje, ieškau bendraminčių. Vasaros metu čia daug turistų, būtų galima kultūrinį teatrinį gyvenimą padaryti įvairesnį.

Tadai, kokie tavo režisūriniai planai?

Т: Man įdomus už scenos ribų išeinantis teatras. Man asmeniškai per siaura toje įprastoje „dėžutėje”. Mane traukia imersinis [įtraukiantis, interaktyvus] teatras. Pavyzdžiui, „Dėdė Vania” pagal A. Čechovo pjesę, kuris Vilniuje vyksta muziejuje [Už šį režisūrinį darbą T. Montrimas apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi”]. Ir aktoriams vaidinti, ir žiūrovams stebėti tokioje erdvėje kur kas įdomiau. Tai panašu į stambų planą kine, nutrinamos sienos tarp žiūrovų ir aktorių, kurias griežtai apriboja teatro scena. Žiūrovas net gali pajusti nepatogumą, nes jis pasijunta tapęs kažko labai asmeniško, šeimyninio liudininku. Žiūrovas gali prieiti labai arti, net užuosti aktoriaus kvepalus. Visa tai sustiprina atmosferą.

Tokiame netradiciniame teatre svarbi matematika, kuri, įsiterpusi į meną, mane labai įkvepia. Tokie spektakliai turi veikti kaip laikrodis. Personažui kelioms sekundėms pavėlavus ištarti savo frazę, viskas gali subyrėti kaip kortų namelis. Norinti sukurti čia ir dabar pojūtį, būtina viską tiksliai apskaičiuoti.

Praėjusiais metais dalyvavau „TheATRIUM” festivalyje su spektakliu „No fake”, kuris gimė pandemijos metu ir taip pat yra labai neįprastas. Jo žiūrovų skaičius apribotas iki 30. Kiekvienas prieš įeidamas gauna po mobilųjį telefoną, kuriame yra pranešimas. Žiūrovai patys tampa aktyviais personažais, kurie pastatymo metu bando išnarplioti detektyvinę istoriją ir išsiaiškinti, kuris iš jų yra nusikaltėlis.

Šiuo metu aktyviai tyrinėju Klaipėdos apylinkes, ieškau įdomios vietos, kurioje galima būtų sukurti panašų teatrinį nuotykį. Kartu tai ir galimybė patekti ten, kur įprastame gyvenime nepateksi.

Imersinis teatras – toks pat profesionalus teatras, tik jame žiūrovas iš pasyvaus stebėtojo tampa aktyviu tyrinėtoju. Panašiai kaip gyvenime: mes arba sėdime ir žiūrime, kas vyksta, arba ką nors veikiame.

Ar žmonės pasiruošę priimti tokį teatrą?

Т: Dauguma žmonių yra pasiruošę viskam. Svarbiausia – neišgąsdinti, o sudominti. Sukurti teisingas sąlygas.

O kaip sudominti žiūrovą?

T.: Menininkas turi sukurti savo kokybės ženklą. Dažniausiai mes einame žiūrėti žinomo vardo. Žinome, kad bus gerai, jei eisme žiūrėti Tarantino, pažįstame jo stilių ir esame įsitikinę, jog visas bus kokybiška. Bet prisirišti prie žanro yra pavojinga. Imersinis teatras iš esmės yra labai įdomus, bet yra visos galimybės jį sukurti taip blogai, kad visi pradės spjaudytis.

Kokios temos šiuo metu aktualios teatre? Ar egzistuoja kokios nors tendencijos?

Т: Visos temos, kaip taisyklė, prasideda nuo kūrėjo. Aš asmeniškai negaliu pastatyti spektaklio pagal užsakymą, pavyzdžiui, senjorams ar paaugliams. Svarbu ne kam, o apie ką statai, atsispyręs nuo savo pojūčių ir nuotaikų visuomenėje, pasaulyje.

Dar būdamas studentas Vilniuje pastačiau spektaklį „Ribos”, kuris buvo rodomas 10 metų. Tai spektaklis apie paauglį, kuris tikrina ribas ir jas truputėlį peržengia. Salės būdavo perpildytos, kai kas šio spektaklio ėjo žiūrėti po kelis kartus. Tada jis, kaip įprasta sakyti, iššovė, tačiau po 10-ties metų pasaulio realybė pasikeitė ir jis tapo nebeaktualus. Tai buvo mano pirmas režisūrinis darbas ir jo sėkmė mane labai stipriai įkvėpė.

Kas dar įkvepia?

Т: Tyla. Tam, kad galėtum išgirsti save, pajustum, kas tavo viduje. Pastaruoju metu man tai sunkiausia. Prieš rinkdamasis medžiagą labai daug mąstau, nesinori kartoti to, kas rodoma žiniose. Man tai visada sunku. Kristinai paprasčiau. Sakykim, yra trys lėkštės, ant kurių nupiešti meškiukai. Kristina jau žino, apie ką bus spektaklis. Ji lengvai užsidega, bet jai sunkiau sekasi parinkti detales.

Kristina, kokiomis kūrybinėmis idėjomis šiuo metu gyveni?

K: Atvykus į vyro gimtinę ir pradžioje apsigyvenus Vilniuje, gimė pirmas vaikas. Daug kas mums buvo nauja, o man asmeniškai – ir nauja šalis, kultūra, kalba. Jaučiausi esant savotiškoje socialinėje izoliacijoje ir bandžiau ieškoti, kaip mums su vaiku kultūriškai vystytis ir daug kas man nepatiko. Tai mane pastūmėjo link minties, jog reikia daryti kažką savo. Kai tik atvykome į Klaipėdą, iškart susipažinau Marijos Serebriakovos folkloro studija, kuri mane paskatino kurti kažką savo. Organizavau vaikų būrelį, labai greit atsirado žmonių, ėmiau domėtis muzika, kad lengviau būtų bendrauti su vaikais, nes vaikai labai lengvai pagauna ritmą. Taip gimė mažo stalo teatro ikimokyklinio amžiaus vaikams (3-9 metų) idėja, ties kuo šiuo metu ir dirbu su savo komanda. Tai paprastas, visiems prieinamas, suprantamas būdas bendrauti su mažaisiais žiūrovais. Šiais metais su vyru vaikams tokiu būdu surengėme naujametinę eglutę, atrodo, pavyko.

Kurti tokį teatrą mane paskatino Klaipėdos lėlių teatro organizuojamas tarptautinis festivalis „Materia Magica”. Šiais metais buvome išrinkti festivalio šeima.

Jūsų šeima dvikalbė, kokia kalba šneka vaikai?

K.: Vaikai puikiai kalba ir rusiškai, ir lietuviškai. Nuo pat gimimo Tadas su jais kalba tik lietuviškai, aš – rusiškai. Jie labai lengvai iš vienos kalbos pereina į kitą.

Kokia kultūra vyrauja šeimoje?

K.: Žinoma, jei auga lietuviškos kultūros aplinkoje, jie iš esmės yra lietuviai, jų gimtoji kalba – lietuvių. Vyresnysis sūnus lanko lietuvišką darželį, mes lankomės lietuviškuose renginiuose.

Tačiau kartu vaikams ugdau ir rusišką kultūrą, nuo ankstyvos vaikystės jiems skaitau rusiškas knygas, rusų poetų eiles, Mariui labai patinka Puškinas. Dainuojame rusiškas dainas, lankome slavų folkloro studiją, rusų kalbos būrelį, kuriame dėstoma pagal Jekaterinos Železnovos metodiką.

Labai norėčiau, kad Klaipėdoje atsirastų teatras rusų kalba. Puoselėju mintį rusakalbei bendruomenei įkurti teatro centrą. Klaipėdoje tam yra visos sąlygos ir daug bendraminčių, norinčių, kad jų vaikai čia galėtų gauti estetinį, kokybišką, visapusišką išsilavinimą.