Išsekinti ilgų, šaltų ir tamsių dienų mūsų protėviai itin laukdavo pavasario atgaivos. Velykų šventė – tarsi slenkstis į džiugesnį šiltų orų laikotarpį su grįžtančiais paukščiais ir prasikalančia žaluma.

Susėdę prie Velykų stalo iki šiol daužiame margučius, lyginame, kuris stipresnis, o po iškilmingų pusryčių vaikai veržiasi juos ridenti. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, tai itin senas, iki šių dienų išlikęs paprotys, kai žmonės sėdėdavo prie stalo, linksmindavosi.

Etnologė primena, kad savaitę prieš Velykas, Verbų sekmadienį, buvo žaismingas paprotys: ilgai miegančius paplakti verbos šakele.

„Miegalius taip versdavo iš lovų, nepamiršdami ištarti: „Ne aš plaku, verba plaka, verba plaka, verba sako: „Po savaitės – didi diena“. Taip tarsi atnešama žinia apie Velykas ir įžengiama į Didžiąją savaitę – su džiugiu pasiruošimu ir šventės laukimu. Kiemo ir namų tvarkymas prieš šventę turėjo ir praktinę, ir apeiginę prasmę – ne tik apsišvarinti aplinką, bet ir pagalvoti apie savo būtį. Tam buvo skirta visa savaitė“ , – sako G. Kadžytė.

Etnologė pasakoja, kad Didžiąją savaitę, pirmadienį ir antradienį, buvo švarinama aplinka apie namus: taisomos tvoros, šluojami takeliai. Trečiadienį ir ketvirtadienį laukdavo namų tvarkymas, penktadienis buvo skirtas susikaupimui ir apmąstymams: jis dar buvo vadinamas vėlių Velykomis, nes prisimenami mirusieji.

Šventės išvakarėse, šeštadienį, buvo marginami kiaušiniai, kepami pyragai, ruošiami kiti Velykų valgiai.

„Pirmoji savaitė po Velykų irgi buvo labai svarbi. Antrąją Velykų dieną jaunimas laistydavosi vandeniu, supdavosi sūpuoklėse – prie stalo nebesėdėdavo. Šeimos dažnai sulaukdavo ir lalautojų – vyrų, vaikinų, kurie giedodavo velykines giesmes. Garsus mūsų semiotikas A. J. Greimas mano, kad dar senesniais laikais lalautojai būdavo tarsi pasiuntiniai, kurie apžiūrėdavo, ar visi genties nariai turi užtektinai maisto: gal kažkam reikia jo paaukoti“, –  kalba etonologė.

Trečioji diena po Velykų buvo vadinama gegutės, ketvirta – javų diena. Net iki pat ketvirtadienio buvo laikomasi papročio nedirbti nebūtinų darbų: tik pašerti gyvulius ir pasigamini maisto. Buvo sakoma, kad jei tada dirbsi lauko darbus, vasarą ledai išmuš javus.

„Tad žmonės mokėjo ne tik dirbti, bet ir ilsėtis“, – pastebi G. Kadžytė.

Pasak etnologės, iš senųjų laikų išlikęs dar vienas Velykų personažas – Velykė, kuri nuo praėjusio amžiaus pabaigos geriau žinoma kaip Velykų bobutė.

„Iš senų žmonių pasakojimų aiškėja, kad Velyke laikyta ilgakasė mergina, kuri vaikams per Velykas atnešdavo margučių – tai tarsi Kalėdų Senelio atitikmuo. Senovės žmonės pavasarį siejo su jaunystės žydėjimu, tad kai kuriose Lietuvos vietose ji buvo įsivaizduojama kaip didžiulė paukštė. Suvalkijoje vaikai prieš Velykas net darydavo lizdelius, padėdavo juos sode ant medžių, krūmų šakų ir laukdavo Velykės atnešamų margučių“, – sako etnologė.

Dar vienas Velykų personažas – zuikis. Juos, traukiančius vežimėlį su margučiais, anksčiau piešdavo ant senų atvirukų, o dabar jų figūrėlėmis dažnai dekoruojamas Velykų stalas.

„Zuikiai – tarsi gyvosios gamtos personifikacija, savotiška žmonių meilės gamtai išraiška: gūdžiomis žiemomis mūsų protėviai paberdavo grūdų paukščiams, į miško ėdžias nuveždavo prastesnių daržovių žvėreliams. Kai prieš Velykas rytais pamiškėse tvyrodavo rūkas, vaikams sakydavo, kad Velykė krosnį kūrena, o zuikučiai kiaušinius margina“, – pastebi G. Kadžytė.

Pirmas sekmadienis po Velykų dar vadinamas vaikų Velykėlėmis.

Anot etnologės G. Kadžytės, jei per Velykas vaikai stebi suaugusiųjų apeigas, tai per Atvelykį turi patys pakartoti jų veiksmus: savo rankomis, kad ir negrabiai, numarginti kiaušinius.

„Juos vėliau vaikai laikydavo krikštatėviams, su kuriais tą savaitę buvo tradicija susitikti: krikštatėviai vaikus palepindavo saldumynais, o vaikai dovanodavo jiems kokį piešinį ar rankdarbį. Vaikai būryje vėl ridendavo margučius, supdavosi tėvų pakabintose sūpynėse. Taip buvo stengiamasi savo patirtį perduoti vaikams, kad jie nepamirštų velykinių papročių“, – sako etonologė.

Šv. Velykos, Kristaus prisikėlimas – seniausia ir svarbiausia krikščionių šventė. Švenčiama paminėti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kuris laikomas viso krikščioniškojo mokymo pagrindu. Naujajame Testamente rašoma, kad tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Šioje šventėje krikščioniškieji elementai susilieja su senosiomis liaudies tradicijomis, su augmenijos prisikėlimo apeigomis, kuriose buvo garbinama deivė Žemyna. Velykų data nustatoma pagal Mėnulio-Saulės kalendorių ir Vakarų bažnyčiose Velykos visada švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pavasario lygiadienio pilnaties.

INFORMACIJA

Šio sekmadienio velykinės mišios Klaipėdos bažnyčiose: 

ŠV. BRUNONO KVERFURTIEČIO BAŽNYČIA

7, 9, 11, 13, 18 val. 

MARIJOS TAIKOS KARALIENĖS BAŽNYČIA

8, 10, 12, 18 val. 

KRISTAUS KARALIAUS BAŽNYČIA

8.30,10.30, 12, 18 val.

ŠV. KAZIMIERO BAŽNYČIA

8, 10, 12 val.

ŠV. JUOZAPO DARBININKO BAŽNYČIA

8, 10, 12, 18 val.

ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO KOPLYČIA

11, 13 val.