Nuo naujųjų mokslo metų paskelbus apie šalies mokymo įstaigose įvedamą naują discipliną – gyvenimo įgūdžių programą – tarp moksleivių tėvų kilo sujudimas: socialiniai tinklai mirga nuo komentarų šia tema, dalis mamų ėmė panikuoti.

Vieni tvirtina, jog prisidengus gyvenimo įgūdžių formavimu, jų vaikams bus dėstoma LGBT propaganda, jog naujoji disciplina tvirkins vaikus ir pan. Alyvos į ugnį įpylė tarp tėvelių platinamas laiškas, kuriame aprašoma konkreti žala dar nesusiformavusiai vaiko psichikai. Bet ar iš tiesų velnias toks baisus, kaip jį paišo?

Apie tai, kaip atsirado gyvenimo įgūdžių programa, ko ji mokys, „Atvira Klaipėda” kalbėjosi su viena iš jos rengėjų, medicinos mokslų daktare, klaipėdiete Natalija Istomina. Ji buvo atsakinga už tą programos dalį, kurioje kalbama apie sveikatą, saugumą ir pirmos pagalbos suteikimą.

„Programą mes kūrėme pagal Švietimo ministerijos užsakymą kiekvienas pagal savo sritis. Anksčiau mokyklose epizodiškai dėstė tokias disciplinas kaip civilinė sauga ar gyvybės saugos pagrindai. Vyresniųjų klasių mokiniams Visuomenės sveikatos centro specialistai skaitydavo paskaitas lytiškumo temomis, buvo mokoma ir dorinio auklėjimo. Svarbia inovacija tapo socialinio- emocinio vystymosi disciplina”, – sako N. Istomina.

Jos teigimu, programa sudaryta iš 4 blokų: savęs, savo jausmų ir emocijų pažinimas, savęs suvokimas visuomenėje, saugumo ciklas – tiek fizinio, tiek ir psichologinio ir skyrius apie tai, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Programa skirta ir ikimokyklinukams, ir 1-10-tų klasių mokiniams, juos suskirsčius į 1-4 ir 5-10 klases.

Programa išdėstyta spiralės principu, t.y., tos pačios temos įvairaus amžiaus grupėms dėstomos atsižvelgiant į moksleivių amžių ir jų išsivystymo lygį, kasmet vis labiau gilinantis į dėstomas temas. Daug dėmesio skiriama emocijoms, sugebėjimui atskirti neigiamus ir teigiamus jausmus, sugebėjimui juos kontroliuoti.

Ypatingas dėmesys – sveikatai ir susirgimų profilaktikai

„Mūsų visuomenė, deja, serga, o apie savo sveikatą prisimena tik tada, kai ką nors ima skaudėti. Bet jei artimiausiu metu norime gyventi sveikų, adekvačių ir sėkmingų žmonių visuomenėje, jau nuo vaikystės būtina jiems diegti fizinių ir psichologinių susirgimų profilaktikos įgūdžius. Jūs net neįsivaizduojate, su kokias primityviais stereotipais tenka mums, dėstantiems medicinos disciplinas, susidurti. Ne visi pirmakursiai studentai yra susipažinę su elementariomis higienos taisyklėmis. Kalbėti apie tai, jog to turi išmokyti mama, net neverta. Kai kuriose šeimose dušu naudotis įprasta vos 2-3 kartus per savaitę, yra ir tokių, kurie pirty maudosi kartą per savaitę. Apie tai, jog dažnai reikia plauti rankas ar dėvėti kaukes, kalbame juk ne dėl to, jog to reikalauja infektologai, o dėl to, kad apsaugotume patys save ir aplinkinius”, – sako N. Istomina.

Minėtoje programoje skiepijami sveikos, subalansuotos mitybos pradmenys, fizinio aktyvumo taisyklės ir jo nauda.

„Man norėtųsi, kad tos pamokos būtų interaktyvios, pvz., kad vaikai galėtų patys pasigaminti keletą sveikų patiekalų, išmokti taisyklingai skaičiuoti žingsnius su žingsniamačiu, kad tai duotų konkrečią naudą organizmui. Šis modulis paaiškina ir kodėl, pavyzdžiui, negalima video filmukų žiūrėti mažame telefono ekrane – juos geriau žiūrėti dideliame ekrane. Taip pat supažindinama, kas yra ergonomika ir kaip tvarkingas tuštinimasis veikia tolimesnį kūno vystymąsi”, – kalba specialistė.

Nemažai dėmesio skiriama tam, kaip suteikti pirmąją pagalbą, slaugos įgūdžių formavimui. Kalba ne tik apie tai, kaip išmokyti atlikti dirbtinį kvėpavimą ar sutvarstyti kraujuojančią žaizdą, bet ir apie tai, kaip atskirti pirmuosius insulto ar kitų susirgimų požymius.

Pavyzdžiui, pradinių klasių vaikus mokys, kaip padėti žmogui, kuriam pakilo temperatūra, nuo kada ir kokiais būdais ją būtina mažinti, kaip sustabdyti nedidelį kraujavimą, apdoroti žaizdą. O vyresnių klasių vaikams patariama išmokti naudotis defibriliatoriumi, suteikti pagalbą, laukiant, kol atvyks greitoji ir kt.

„Pas mus šalyje vos 15 proc. žmonių moka suteikti pirmąją pagalbą – tai labai žemas rodiklis. Todėl šiai programos daliai rekomenduoju skirti ypatingą dėmesį”, – pataria medicinos mokslų daktarė.

Emocinė sveikata ir pagarba asmeninei erdvei

Kai kurių šaltinių teigimu, programoje yra „daug negatyvo”. Pirmiausia tai taikoma tai daliai, kurioje kalbama apie saugumą, kur šalia patarimų, kaip pačiam apsisaugoti, kalbama apie būtinybę nusibrėžti asmeninės erdvės ribas, suvokti, kur baigiasi saugus bendravimas ir prasideda prievarta.

Gimnazistas, įsisavinęs šias žinias, turi sugebėti pateikti gyvybei ir sveikatai pavojingų situacijų pavyzdžius, paaiškinti rizikingo elgesio pasekmes, kodėl paauglystėje prieš priimant svarbius sprendimus būtina saugusiųjų pagalba. Jis taip pat turi žinoti, kokie įgūdžiai padės jam išlikti sveikam, apsaugoti savo gyvybę bei turtą, kaip teisingai elgtis ekstremaliomis aplinkybėmis, pvz, gaisro, potvynių ir pan. metu.

Be fizinių pavojų jaunuoliai turi žinoti, kas yra psichologinė, ekonominė ir seksualinė prievarta bei žiaurus elgesys, paaiškinti, kaip tai gali atsiliepti jo sveikatai, pateikti seksualinio priekabiavimo bei prekybos žmonėmis pavyzdžių ir suprasti, kada būtina kreiptis pagalbos.

Tuo metu pradinių klasių mokiniams keliami visai kiti reikalavimai. Išklausę saugumo kursą, jie turi sugebėti paaiškinti, kas yra sąžiningumas, atsakomybė ir pagarba ir kaip, laikantis šių principų, dera elgtis visuomenėje. Be to, jie mokomi klausytis ir girdėti, gerbti pašnekovą, palaikyti bendraklasį, dirbti komandoje, asmeninius interesus derinti su kolektyvo interesais, bendrauti su įvairių etninių-kultūrinių grupių žmonėmis, suvokiant, jog jie yra tokie pat žmonės, besilaikantys tokių pačių taisyklių.

Jie turi mokėti atskirti, kas yra patyčios, kaip į jas reaguoti ir neleisti joms kilti, analizuoti, kur dažniausiai tyčiojamasi ir kaip padėti jų aukoms.

„Taip, šitos temos gali nepatikti senosios kartos mokytojams, įpratusiems vaikus kritikuoti visos klasės akivaizdoje, kaip motyvaciją prieš vaiką naudoti psichologinį spaudimą, t.y. naudotis tais instrumentais, kurie tradiciškai buvo laikomi pedagogo griežtumo ir jėgos simboliais”, – pripažįsta N. Istomina.

Lytiškumo ugdymas ar sekso propagavimas?

Daugelį tėvų trikdo formuluotė „lytiškumo ugdymas“. N. Istomina, kaip programos bendraautorė, siūlo kitokią formuluotę.

„Aš siūlyčiau formuluoti kaip mokymą apie lyčių vystymąsi, kadangi programa nenumato būtent seksualinio auklėjimo, o pagrindinį dėmesį skiria lyčių lygybei. Kad berniukas irgi gali verkti ir reikšti emocijas, domėtis gėlėmis, lankyti šokius, o mergaitė gali nemokėti ir nemėgti gaminti, tačiau turi teisę lankyti boksą bei nesvajoti ištekėti”, – paaiškina specialistė.

Šioje programos dalyje kalbama ir apie šeimą, bet ne pagal tradicinį jos supratimą „tėtis dirba, o mama graži”, bet kaip apie dviejų lygiaverčių asmenų, kuriuos sieja meilė ir pagarba vienas kitam, sąjungą. Šiuolaikiniame pasaulyje nėra vietos tokiems lyčių stereotipams, pagal kuriuos karjeros gali siekti tik vyras, o moters svajonės turi apsiriboti noru sėkmingai ištekėti. Aiškinama, jog šeimoje iškilus problemoms priimta kalbėtis ir gebėti susitarti, kurti sveikus santykius, gerbti savo vaikus ir jų asmeninę erdvę, o nesugebant problemų išspręsti patiems – kreiptis į specialistus.

„Tai, kad visuomenininkai visą dėmesį sutelkė į lyčių identifikaciją ir mitų kūrimą apie tvirkinimą, irgi rodo, jog mūsų visuomenė serga. Bijome LGBT abreviatūros arba termino lytiškumo ugdymas, tačiau pro pirštus žiūrime į savo vaikų sveikatą”, – nuostabos neslepia N. Istomina.

Mokytojų rengimas

Kad ir kaip tėvai besipriešintų esą jų vaikai bus idelogiškai „neteisingai orientuojami”, teigiama, jog to tikrai nebus. Sprendimą, kaip bus mokoma gyvenimo įgūdžių, priima tik mokyklos ar gimnazijos administracija. Pradinėse klasėse to mokys klasės mokytojas – tas pats, kuris moko matematikos, gimtosios kalbos ir kitų dalykų. Programos kūrėjai parengė metodines priemones, didaktinę medžiagą ir programą, kuria mokytojai gali naudotis ir ją koreguoti pagal poreikį.

Pavyzdžiui, Klaipėdos licėjaus administracija nusprendė į gyvenimo įgūdžių programą įtraukti dorinį auklėjimą ir gamtos mokslų elementus, portalui sakė komunikacijos skyriaus vadovė Edita Valinčienė.

Mokyti šios disciplinos gali bet kuris mokytojas, išklausęs pasiruošimo kursus. Šiuo metu du universitetai – Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo – jau ruošia šios srities specialistus.

„Mūsų ekspertai visada pasiruošę padėti, kad bet koks mokytojas galėtų pasiruošti dėstyti gyvenimo įgūdžių programą”, – tvirtina N. Istomina.

Visgi galima nuspėti, jog gyvenimo įgūdžių programoje dominuos tos temos, kurios artimiausios mokytojui. Todėl konkrečios mokyklos bendruomenės pedagogui bus artimiausios jų mokyklos ir jų mokinių problemos.

„Aš esu už tai, kad kai kurias pamokas vestų ekspertai. Pavyzdžiui, apie lytiniu keliu plintančias ligas, šeimos planavimą ir moters sveikatą labiausiai tiktų pasakoti ginekologui. Tokiu atveju reiktų berniukus ir mergaites suskirstyti į atskiras grupes ir mergaitėms pakviesti atskirą ekspertą”, – samprotauja medikė.

Mitai ir realybė

Labiausiai paplitusius mitus neigia „Šeimų asociacija”, palaikanti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimą didesnį dėmesį skirti emocinio raštingumo mokymui mokyklose.

Asociacijos nariai įsitikinę, jog gyvenimo įgūdžių programa padės vaikams kad ir minimaliai susipažinti su tomis emocinio auklėjimo problemomis, kurioms tėvai neretai neskiria dėmesio. Nors asociacija pripažįsta, kad ne į visus jos pasiūlymus buvo atsižvelgta, ji sutinka, jog gyvenimo įgūdžių programa yra rimtas žingsnis, paremtas žmogaus teisių bei mokslinių tyrimų duomenimis.

„Šeimų asociacija” surinko dažniausiai visuomenėje besikartojančius naujosios programos mitus ir juos neigia.

Mitas Nr 1: programa tvirkins vaikus

Gyvenimo būdo programoje nėra temų, kurios galėtų „tvirkinti”. Tai įrodo tokios programos temos kaip emocinio ir socialinio intelekto vystymas, psichologinio atsparumo vystymas, žmogaus saugumas, sveikas gyvenimo būdas, priklausomybių profilaktika, lyčių vystymasis. Programa į žmogų žvelgia kaip į visumą, kurį būtina ugdyti įvairiapusiškai, taip pat ir seksualinės sveikatos srityje.

Prievartą prieš vaikus atlieka ne programos, o suaugusieji, kurie naudojasi vaikų bejėgiškumu. Jie taip pat dažnai naudojasi tuo, kad vaikai nežino, koks suaugusiųjų elgesys yra tinkamas, kur ir kada kreiptis pagalbos. Nors programa nesustabdys piktų suaugusiųjų kėslų, ji padės vaikams lengviau atskirti seksualinės (ir ne tik) prievartos požymius, agresiją bei kreiptis pagalbos.

Dažnai jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai nesupranta, kaip juos gali liesti suaugusieji, kokie veiksmai dar yra priimtini, o kokie jau kelia pavojų. Deja, apie neleistinus artimų giminaičių ar šeimos draugų veiksmus tėvai gali ir nežinoti, o vaikai, linkę pasitikėti šeimos artimaisiais, gali gėdytis skųstis.

Mitas Nr 2: programa skirta tik lytiškumo ugdymui

Paniką dažniausiai kelia tie tėvai, kurie nėra skaitę minėtos programos. „Šeimų asociacija” kviečia visus tėvus iš pradžių perskaityti gyvenimo įgūdžių programą ir tik po to pradėti nervintis. Pirmiausia, disciplina vadinasi „Gyvenimo įgūdžių pagrindai”, o ne „Seksualumo ugdymo programa”. Beje, pačioje programoje net nėra žodžio seksualumas…

Mitas Nr 3: programa išmokys vaikus pasigaminti oralinio sekso kontracepcijos priemones

Šis mitas jau buvo paneigtas daugelyje žiniasklaidos priemonių, tad galima tik patvirtinti, jog programoje nėra mokoma, kaip pasigaminti oralinio sekso kontraceptines priemones. Mokytojai dirbs pagal siūlomą metodinę medžiagą, kurios vienoje iš rekomendacijų yra pateikiamas pavyzdys, kaip galima apsisaugoti nuo seksualiniu keliu plintančių ligų, bet tai nėra oralinio sekso kontracepcijos pavyzdys ir šio pavyzdžio pačioje programoje net nėra.

Mitas Nr 4: Organizacijų, kurios remia tradicinę šeimą, nekvietė į diskusijas prieš priimant programą

Šį mitą skleidžia A. Orlausko vadovaujamas Šeimų sąjūdis. Iš dalies tai – netiesa.

2007 metais buvo kuriama profesinio orientavimo mokykloms programa, kurios pagrindą sudarė katalikiškos vertybės. Ji buvo teigiamai įvertinta katalikiškas šeimas vienijančių organizacijų.

2015-2016 metais žmogaus teises ginančioms organizacijoms ėmus vis garsiau kalbėti apie tai, jo mokyklose nemokoma su lyties branda susijusių dalykų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, reaguodama į tai, sudarė darbo grupę, į kurią įtraukė net 20 pačių įvairiausių organizacijų, o pati ministerija apsiėmė atlikti tarpininko vaidmenį. Diskusijos dėl skirtingų organizacijų tikslų vyko labai audringai, o jų sudaryta programa buvo kompromisinė, neišbaigta.

2020 m. ministerija nusprendė eiti kitu keliu, pavedusi programą „Emocinė kompetencija” sukurti specialistams ir po to, kai ji bus sukurta, pateikti visuomenės svarstymui. Į programą turėjo būti įtrauktas ir lytiškumo ugdymas. 2020 m. rudenį pirmas programos variantas buvo pateiktas visuomenei svarstyti ir nuo tada iki šiol vis dar tebediskutuojama.

Kas nuo tada pasikeitė programoje?

Ko gero, tai pirmoji ministerijos parengta programa, kurioje akcentuojamos žmogaus teisės bei remiamasi mokslininkų rekomendacijomis. Diskusijose nugalėjo argumentai, o ne ideologinės pozicijos. Todėl tokie argumentai kaip „tradicinė šeima yra vertingesnė”, „seksualumas – tai vaisingumas” ar „lytiškumo ugdymas turi mokyti, kaip sukurti šeimą” ir kt. liko už diskusijos ribų.

Iš konteksto ištraukos manipuliacijos?

Programa jau priimta ir yra privaloma: vaikai nuo 1-os iki 10-os klasės bus mokomi formuoti gyvenimo įgūdžius.

Baigdama pokalbį N. Istomina ragina tėvus nepasiduoti manipuliacijoms, patiems skaityti ir tikrinti informaciją, mokytis žengti koja kojon su laiku, nebijant naujovių bei gerbiant kitokią nuomonę.

„Visas aplink programą sukurtas šurmulys – tai iš konteksto ištrauktos politikų provokacijos. Nepamirškite, kad jau vyksta pasiruošimas rinkimams į Seimą, o tokios jautrios temos, kaip šeima, asmens ribos, sveikata ir išsilavinimas tampa kai kurių politikų priešrinkiminiais lozungais”, – pažymi N. Istomina.

Su gyvenimo įgūdžių programa pradinėms klasėms galima susipažinti čia, 5-10 klasių moksleiviams – čia.