33 metų Natalija Rudenko į Klaipėdą iš Chersono atvyko 2022-ųjų balandį kartu su savo anyta ir metukų sūnumi.

Mūsų miestą ji pasirinko dėl to, kad dar prieš prasidedant karui jos vyras čia įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju. Pagyvenusi Klaipėdoje 9 mėnesius ir kviečiama savo mamos, ji su sūnumi persikraustė į Airiją, tačiau Klaipėdą ir jos žmones iki šiol mini geruoju.

„Chersone liko man tėtis. Kaip dabar gyvena miestas? Jis negyvena. Chersono centras dabar panašus į Pripetę [miestą, labiausiai nukentėjusį nuo avarijos Černobylio atominėje elektrinėje], miestas per dieną apšaudomas po 60-80 kartų. Apie tai, deja, net nepranešama per žinias”, – pasakojimą pradėjo Natalija.

Atvykusi į Klaipėdą ji vertėsi sunkiai, nes Ukrainoje prarado savo verslą, o vyro atlyginimo nepakako ir būstui nuomotis, ir išgyventi.

„Negalėjau net leisti vaikui nupirkti žaisliuko už 5 eurus, man tai buvo per brangu. Tuo metu Ukrainoje turėjau savo verslą, mano pajamos buvo aukštos. Viską praradau karo pradžioje, turėjau išvykti į neokupuotą Ukrainos dalį, o finansinė našta krito tik ant vyro pečių. Antra priežastis buvo mano mama. Dar nė karto gyvenime nebuvome taip ilgam išsiskyrusios, norėjau būti šalia jos, kartu su savo šeima”, – dėl ko po kurio laiko nusprendė emigruoti į Airiją, paaiškino ukrainietė.

Ukrainoje Natalija turėjo savo grožio studiją „Comme il faut”, kuriai 2022-ųjų kovą būtų sukakę 8-eri. Ji gyveno aktyvų socialinį gyvenimą, turėjo daugybę pažįstamų ir išsikovotą statusą visuomenėje – mieste ji buvo laikoma geriausia vestuvių vizažiste. Jos studija atlaikė visas krizes, per kurias mieste užsidarė ne vienas grožio salonas.

„Mano salonas išsilaikė mano vardo, žinomo prekės ženklo, dėka. Manimi klientai tikėjo, nes žinojo, jog teikiame aukščiausio lygio paslaugas. Man patiko mano veikla, esu darbšti: kai vaikui sukako vos du mėnesiai, aš jau dirbau pilnu tempu, galėjau leisti sau ir pusryčiauti, ir pietauti restoranuose. Su vyru, regis, turėjome viską, ko širdis geidžia: namą prie upės, suremontuotą butą, į kurį tik ką buvome įsikraustę ir dar nespėję jame nė metų pagyventi, klestintį verslą, stabilias pajamas. Bet viską pasiglemžė karas”, – pasakojo ji, pridūrusi, jog palyginimas su 5 eurus kainuojančiu žaisliuku geriausiai atspindi dėl karo atsiradusį jos gyvenimo pokytį.

Dieną prieš karą, vasario 23-ąją, Natalija kaip tik socialiniame tinkle paskelbė vaizdo įrašą apie tai, jog karo nebus – esą tos kalbos – tai tik žmonių gąsdinimas, kad juos būtų lengviau valdyti. O kitą rytą ji atsibudo nuo sprogimo garsų.

„Kaip šiandien pamenu tą baimę viduje. Pamenu sūnaus akis, kai aš jam rimtu veidu kalbėjau: „Semionai, prasidėjo karas ir jei aš sakau, kad reikia eiti į rūsį, tu turi manęs klausyti ir iškart eiti”. O baisiausias prisiminimas – žemės drebėjimas po raketų smūgių į ją, mums sėdinti rūsyje ir ant mūsų krentant sienos tinkui. Tais momentais man iš baimės imdavo spazmuoti pilvą, ir tuo pat metu stengdavausi tos baimės neparodyti vaikui”, – karo sukeltą siaubą prisiminė ukrainietė.

Antras baisiausias prisiminimas – Chersono okupacija 2022-ųjų kovą, kai ji matė nuo rusų su vaikais sprunkančias mamas bei kilometrines eiles prie aliejaus ir kitų „deficitinių produktų”.

„Pirmas įspūdis, išvykus iš okupuotos teritorijos, kuris man trenkė per galvą – degalinė, kurioje, kaip skelbė, „yra visko su normaliu prekių galiojimo terminu”. Per okupaciją pardavinėjo net pasibaigusio galiojimo jogurtą, o žmonės prie jo grūdosi eilėse, mokėdami nežmonišką kainą”, – kalbėjo pašnekovė.

Natalijai sunkiausi buvo pirmieji du mėnesiai Lietuvoje, kai jos vyras išvydo dirbti į Europą, o ji su anyta ir sūnumi liko vieno kambario bute.

„Aš nedirbau ir sėdėjau tarp keturių sienų. Po kurio laiko pajutau, jog į galvą lenda vien tik negatyvios mintys. Nors buvo labai sunku, nusprendžiau ieškotis darbo pagal specialybę. Savo salono atidarinėti svetimoje šalyje nenorėjau – nežinojau nei jos įstatymų, nei mokesčių sistemos, be to, nebuvau atsivežusi darbui būtinų įrankių, nes tikėjausi greitai grįžti namo. Susiradau saloną, bet pagrindinė sąlyga buvo, kad dirbčiau savarankiškai”, – pasakojimą tęsė pašnekovė.

Tada ji paskambino mamai ir papasakojo susidariusią situaciją, guosdamasi, jog viską jai teks pradėti nuo pradžių. Mamai ją padrąsinus imtis veiklos, tą ir padarė.

Nuo tada moters gyvenimas ėmė gerėti, tačiau pinigų vis tiek nuolat stigo. Per 9 gyvenimo mėnesius Klaipėdoje Natalija užsirekomendavo kaip gera makiažo meistrė, įgijo naujų pažinčių, susirado savo mėgstamas parduotuves. Tačiau į Airiją išvykusi jos mama ją nuolat kvietė pas save.

„Klaipėdoje jau buvau pripratusi, važiuodama į darbą įsijungdavau muziką ir šypsodavausi, jaučiausi gerai mieste, kuris mane priėmė ir leido atsistoti ant kojų. O išvykti pasiryžau labai spontaniškai”, – prisipažino ji.

Airijoje moteris adaptavosi gana gretai ir jau po mėnesio pradėjo dirbti grožio salone. Tačiau tikina, jog iki šiol ilgisi Lietuvos.

„Lietuvos ir Airijos lyginti negalima – tai visiškai nepanašios šalys su skirtingais žmonių mentalitetais ir tradicijomis. Lietuvą prisimenu labai šiltai. Tikiu, jog kada nors dar porai savaičių grįšiu į Klaipėdą”, – pokalbį baigė Natalija.