Kiekvieno jauno žmogaus pilietinę savimonę ugdo ne tik švietimo įstaigos, bet ir elementarūs pokalbiai su savo seneliais, sako vienas garsiausių istorijos ir pilietinio ugdymo pedagogų Vaidas Pamparas.

Kaip keitėsi mūsų šalies jaunimo pilietiškumo lygis per paskutinius dvidešimt metų? Ko galima laukti iš atnaujintos pilietinio ugdymo programos ir kokį savo santykį su Lietuva mato šiuolaikinis jaunas žmogus? Apie šiuos klausimus Media Dia atstovė kalbasi su Klaipėdos licėjaus istorijos mokytoju–ekspertu V. Pamparu.

Svarstyklės vėl krypsta Lietuvos pusėn

Kalbėdamas apie Lietuvos žmonių pilietiškumo lygio pokyčius per paskutiniuosius porą dešimtmečių, V. Pamparas teigia, kad per pastaruosius dvidešimt metų galima buvo įžvelgti kelias ryškias požiūrio į savo šalį pokyčio bangas.

„Lietuvos staigaus ekonominio pakilimo etape, kuomet mūsų šalis tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, mano tuometiniai mokiniai dažniausiai savo ateitį siedavo tik su Lietuva. Tačiau vėliau, atėjus 2008 m. krizei, stipriai išaugo emigracija. Šis procesas stipriai paveikė ir jaunų žmonių požiūrį, jie labiau pradėjo save vadinti pasaulio, o ne Lietuvos piliečiais ir savo ateitį siejo labiau su įvairiomis užsienio šalimis. Visgi bendraudamas su šiuolaikiniais mokiniai galiu pasakyti, kad svarstyklės vėl krypsta Lietuvos pusėn“, – teigia V. Pamparas

Pasak pedagogo-eksperto, pasikeitusiam Lietuvos jaunimo požiūriui ir išaugusiam patriotizmui įtakos turėjo ekonominiai pokyčiai ir stiprūs geopolitiniai sukrėtimai.

„Vienareikšmiškai karas Ukrainoje labai sukrėtė ir šalies jaunimą. Prisimenu, kad tą lemtingą vasario 24 d. rytą, kuomet Rusijos bombos pradėjo kristi ant Ukrainos miestų, atvykęs į pirmą pamoką licėjuje, pamačiau, kad kai kurie mano mokiniai net verkė pamokos metu. Tai buvo labai stiprus sukrėtimas, kuris paskatino iš naujo pažvelgti ir į savo šalies situaciją, ir gerokai perkratyti savo vertybes. Tačiau ne ką mažesnį efektą augančiam pilietiškumui turi ir gerėjanti ekonominė situacija šalyje. Šiuo metu nebėra tokio didelio ekonominio atotrūkio, koks anksčiau buvo tarp Lietuvos ir kitų Europos valstybių. Todėl žmogui nebėra tokios didelės pagundos keisti gyvenimą savo gimtojoje šalį į geresnį ekonominį būvį už jos ribų“, – pastebėjimais dalijasi V. Pamparas.

Pavojus – nevienareikšmis istorijos faktų vertinimas šeimoje

Pasak V. Pamparo, tvirtesnio jauno žmogaus pilietiškumo pamato formavimui Lietuvoje šiandien vis dar trukdo sovietinės okupacijos palikimas. Pasak pedagogo, šiandien vis dar yra išlikusių daug sovietinių klišių, kurios jauniems žmonėms perduodamos šeimoje.

„Pastebiu, kad mūsų šalyje vis dar yra labai gaji ideologija, kad nereikia maišyti meno su politika. Todėl pamokų metu aš pateikiu tokius elementarius pavyzdžius, kaip Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Kostas Kubilinskas. Tai yra tikrai gražių literatūros darbų autoriai, tačiau Lietuvos istorijoje jie žinomi ir kaip kolaborantai. Jei diskusijos metu pradeda kilti idėjos apie meno ir politikos nemaišymą, tuomet aš mokiniams tiesiog pasiūlau kartu nuvykti į Vokietiją ir aplankyti Adolfo Hitlerio tapybos darbų parodą. Norinčių į tokią ekskursiją kažkodėl nebūna“, – teigia pedagogas.

Pasak V. Pamparo, jauno žmogaus pilietiškumo suvokimas labai priklauso nuo jo kasdienės aplinkos ir ugdymo įstaigos propaguojamos ugdymo filosofijos.

„Aš labai džiaugiuosi tiek Klaipėdos licėjaus mokiniais, tiek ir šios mokyklos bendruomene. Šiuos metus licėjus buvo paskelbęs pilietiškumo metais, tačiau pilietiškumas, įvairių socialinių, bendruomeninių iniciatyvų propagavimas čia vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Juk pilietiškumas yra ne tik meilė tėvynei, bet ir socialinių procesų suvokimas, pagalbos savo aplinkai skatinimas. Apskritai aš labai džiaugiuosi jaunąją karta, kuri šiandien turėdama tokias plačias informacijos gavimo galimybes sugeba išlaikyti kritinį mąstymą ir teisingą požiūrį į savo šalį“, – teigia pedagogas.

Pokalbiai su seneliais – puiki pilietiškumo pamoka

V. Pamparo teigimu, visgi mokykla negali prisiimti visos jauno žmogaus pilietinio ugdymo naštos ir pilietiškumas turi būti ugdomas šeimoje iš kartos į kartą. Todėl savo pamokų metu pedagogas skatina jauną žmogų labiau apie Lietuvos istorija pasidomėti savo šeimos rate.

„Aš visada mokinius skatinus tiesiog pasikalbėti su savo seneliais. Mes vis dar turime gyvų liudininkų, kurie prisimena partizaninę rezistenciją, Sąjūdžio laikus, Sausio 13-osios įvykius. Pasakojimai apie šiuos laikotarpius ir įvykius iš gyvų liudininkų suteikia visiškai kitokią emociją. Mokinių smalsumas ne tik džiugina senelius, kurie gali po ilgos pertraukos išsitraukti savo senus nuotraukų albumus, bet ir pradeda kitose kartose išsaugoti šalies istorinę atmintį“, – mintimis dalijosi pedagogas.

Visgi, pasak V. Pamparo, lyginant su kitomis Europos valstybėmis pilietiškumo sąvokos suvokimo srityje Lietuvai dar tikrai yra vietos tobulėjimui.

„Prieš keletą metų teko lankytis Tulamoro miestelyje Airijoje. Tuo metu šalis minėjo savo Nepriklausomybės dieną. Vienoje gatvėje stovėjo sunkvežimis su atvira priekaba, ant kurios buvo įrengta scena. Ant jos galėjo užlipti kiekvienas ir pagal savo mėgstamą tautinę airių dainą sušokti šokį. Mano nuostabai, per porą valandų ant tos priekabos pamačiau labai daug jaunų žmonių, kurie atėję tiesiog iš gatvės savo noru ten šoko tautiniu šokius. Visgi Lietuvoje dar juntama, kad jaunam žmogui tą tautiškumą tenka stumti per prievartą per visokius privalomus šokių ar liaudiškos muzikos būrelius ar verčiant apsirengti tautiškais rūbais per kokias mokyklos ir valstybines šventes”, – mintimis dalijosi pedagogas-ekspertas.

Tačiau, pasak V. Pamparo, bėgant metams pilietiškumo savimonė Lietuvoje turėtų tik augti.

„Reikia suvokti, kad mes savo valstybingumą atgavome tik prieš kelis dešimtmečius. Per šį laikotarpį mes nuėjome labai ilgą kelią, tačiau kai kuriems procesams vis vien reikia daugiau laiko, kartų kaitos ir stabilumo. Todėl tikiuosi, kad jei neatsitiks kažkokių geopolitinių kataklizmų, mūsų šalies žmonių pilietiškumas ateityje tik stiprės”, – pastebėjimais dalinosi V. Pamparas.

Atnaujinta programa suteiks daugiau laisvės

Šiuo metu su pilietinio ugdymo disciplina mūsų šalyje mokiniai susiduria 9-10 klasėse. Nuo kitų mokslo metų šio mokomojo dalyko programa bus atnaujinta ir, pasak mokytojo–eksperto, suteiks daugiau laisvės ir lankstumo ugdymo įstaigoms bei jų pedagogams plačiau ir įvairesnėmis priemonėmis ugdyti mokinių pilietiškumą.

„Naujojoje programoje numatoma, kad net 25 proc. šios disciplinos programos turinio ugdymo įstaiga galės laisvai interpretuoti savo nuožiūra. Tai reiškia, kad mokytojai pasitelkę vaizduotę ir įvairias priemones turės platesnes galimybės mokyti pilietinio ugdymo pagrindų. Pavyzdžiui, bus galima labiau išnaudoti mokyklos geografinius privalumus, rengiant ekskursijas ir vykdant kitus projektus, kurie susiję su konkretaus miesto ar vietovės pilietiškumo istorija“, – teigia pedagogas.

Pasak V. Pamparo, laisvesnė programa itin pasitarnaus toms ugdymo įstaigoms, kurių pedagogai nestokoja kūrybiškumo ir kurios yra netoli įdomių partizaninės rezistencijos, Sąjūdžio laikotarpio ar kitų Lietuvos pilietiškumo istorijos simbolių.