25-erių metų Vladislava Chasanova, į Klaipėdą iš Zaporožės atvykusi prieš pusantrų metų, čia toliau sėkmingai tęsia savo odontologės karjerą.

Karas neprivertė merginos atsisakyti savo svajonės – gydyti žmones. Ji jau pramoko lietuvių kalbos tiek, kad gali susišnekėti su savo lietuviais pacientais bei kolegomis, o su kitais pacientais ji dar bendrauja ir ukrainiečių, rusų bei anglų kalbomis.

„Į Klaipėdą atvykau su mama ir senele. Prasidėjus karui, dar apie mėnesį likome Ukrainoje, o vėliau išvykome, – pokalbį pradėjo mergina. – Iki šiol prisimenu sprogimų garsus, daugybę išsigandusių žmonių ir paniką”.

Ukrainietė odontologe dirba jau trejus metus, tačiau savarankiškai – dar tik metus. Gimtajame mieste Vladislava dirbo įvairiose klinikose – iš pradžių asistente, vėliau – kaip rezidentė centrinėje Zaporožės ligoninėje. Išvykti į Lietuvą jai teko rezidentūros metu.

Patekti į Klaipėdą jai padėjo protestantų bažnyčia.

„Prieš penkerius metus tapau tikinčiąja ir ėmiau lankyti protestantų bažnyčią. Joje mes visi esame kaip šeima, palaikome ryšius su viso pasaulio protestantais. Jų yra ir Klaipėdoje. Mūsų bažnyčios pastorius pasiūlė išvykti į tas šalis, kurių protestantų bažnyčios sutiko priimti tikinčiuosius iš Ukrainos. Ir aš apsisprendžiau išvykti, nes supratau, jog šį kelią mano rodo Dievas”, – pasakojo ukrainietė.

Lietuvoje Vladislavai teko įrodyti, kad turi medicininį išsilavinimą ir gauti licenciją. Tai nebuvo lengvas procesas, jis užtruko apie tris mėnesius. Po to bažnyčios tikintieji padėjo jai rasti darbą.

„Taip sutapo, jog mūsų klinikos direktorius ieškojo jauno, perspektyvaus gydytojo ir pastoriaus žmona pasiūlė mane”, – sakė ji.

Darbą rado ir Vladislavos mama. Ukrainoje ji dirbo mokykloje su prailgintomis moksleivių grupėmis, o Klaipėdoje įsidarbino restorane virėja. Darbą rasti jai padėjo pažįstama. Vladislava juokavo, jog darbas pats susiranda jų šeimą.

Nors jau po metų merginai teks laikyti lietuvių kalbos egzaminą, ji to visai nebijo ir tiki savo jėgomis. Jos teigimu, Migracijos departamentas gydytojams suteikia visą reikalingą informaciją, tad ji žino, ką daryti ir ko tikėtis.

„Atvykusi į Lietuvą lankiau nemokamus kalbos kursus ukrainiečiams ir stangiausi užmegzti pažintis būtent su lietuviais. Dabar jau turiu nuolatinę praktiką darbe, kolektyve bendraujame tik lietuviškai. Kartais man dar sunku tiksliai perteikti viską, ką noriu pasakyti, bet su patirtimi bus vis lengviau ir lengviau”, – įsitikinusi mergina.

Ji nemato skirtumo tarp odontologo darbo Ukrainoje ir Lietuvoje ir juokauja, jog „visų dantys vienodi”.

„Nepasakyčiau, kad būtų skirtumas. Ir medžiagos, ir įranga, ir instrumentai tokie patys. Ukrainiečiai odontologai niekuo nenusileidžia lietuviams. Iš pradžių man komfortiškiau dirbti buvo Ukrainoje, o dabar jau skirtumo nebejaučiu”, – tvirtino Vladislava.

Ji teigia jau prisitaikiusi ir prie lietuvių mentaliteto.

„Sunku būtų įvardinti problemas. Suprantu, kad visur yra visokių žmonių – tiek tarp lietuvių, tiek tarp ukrainiečių. Sutikau įvairių žmonių ir kiekvienas iš jų savaip buvo įdomus, kažkuo man padėjo. Lietuvius vertinu pozityviai, matau kasdienę jų pagalbą mums. Mane ypač palaiko kolektyvas”, – kalbėjo ukrainietė.

Vladislava nežino, kaip susiklostys situacija Ukrainoje ir jos tolimesnis gyvenimas, tačiau ji tiksliai žino, jog kol kas nori pasilikti Lietuvoje.

„Prasidėjus karui, tapo sunku ką nors planuoti. Dabar aš dirbu, turiu kur gyventi, todėl ir toliau noriu žengti šiuo keliu. Šiuo metu bandau negalvoti apie tai, kas bus po metų ar dviejų”, – pokalbį baigė ukrainietė.