Grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) šeimos rezidencijos įkūrimas Kretingos dvare 1875 metais turėjo didelę reikšmę ne tik Lietuvos pajūrio, bet ir visos Lietuvos ekonominei bei kultūrinei raidai, istorinio atminimo ir kultūros bei meno paveldo išsaugojimui.

J. Tiškevičiaus ir jo žmonos Sofijos Horvat (1839–1919) šeimoje buvo vertinamos ir puoselėjamos ne tik bendražmogiškos vertybės, bet ir pagarba praeičiai, istorijai ir kultūrai, saugant išlikusias kultūros, istorijos ir meno vertybes.

Gausioje 10 vaikų šeimoje užaugę grafų palikuonys tapo ne tik gerais specialistais, pramonininkais, kūrėjais, bet ir meno bei kultūros vertybių kolekcininkais, mecenatais, kuriems rūpėjo, kad jų krašto istorinės, kultūros ir meno vertybės būtų išsaugotos ateities kartoms bei taptų prieinamos visuomenei, rasdamos savo vietą ne tik privačiose kolekcijose, bet ir muziejuose.

Kretingos dvare gimęs Vladislovas Tiškevičius (1865–1936) daug dėmesio ir jėgų skyrė kultūros ir meno vertybių apsaugai bei jų kolekcionavimui. Už pasisakymus prieš carinės valdžios vykdomus tautinių mažumų teisių ir laisvių suvaržymus 1905 metais ištremtas iš Rusijos, apsigyveno Italijoje, Milane. Ten, įsteigęs antikvariatą, sukaupė didelę kultūros ir meno vertybių kolekciją, kurią 1906 metais grįždamas parsivežė į Lietuvą. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, mokant ją globoti bei saugoti kultūrinį, istorinį palikimą, 1907 metais Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, kurios veikloje dalyvavo ir jo broliai Antanas (1866–1920), Juozapas (1890–1967). Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, dailės rinkiniai, kuriuos sudarė paties V. Tiškevičiaus surinkti bei šios draugijos steigėjų ir rėmėjų dovanoti eksponatai.

Palangos dvaro paveldėtojas Feliksas Tiškevičius (1869–1933) priklausė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (VMBD), kurios vienas tikslų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir paveldo išsaugojimas, buvo jos rėmėjas ir mecenatas. 1914 metais abiem draugijoms susiliejus, jų sukaupti vertingi eksponatai buvo saugomi VMBD muziejuje, iš kurio 1941 metais pateko į Lietuvos dailės muziejų.

J. Tiškevičiaus šeimai ir jos palikuonims visada rūpėjo gimtoji Kretinga, kurioje jie rezidavo ir iš kur prasidėjo jų gausios ir garbingos šeimos narių kelias po platųjį pasaulį. Todėl natūralu, kad čia Kretingos dvaro paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945) 1893 metais parapijos naujosiose kapinėse pastatė neogotikinę Liepojoje gyvenusio švedų kilmės architekto Karlo Eduardo Strandmano (1867–1946) suprojektuotą šeimos koplyčią-mauzoliejų, o Tiškevičių šeimos reikšmė ir įtaka Kretingos ir viso pajūrio politiniam, ekonominiam bei kultūriniam gyvenimui buvo didelė ir svarbi.

Kretingoje, kurios apskrityje, 1923 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 51,7 proc. gyventojų buvo beraščiai, 1935 metų liepos 12 dieną įvykęs muziejaus atidarymas buvo svarbus įvykis, turėjęs didelę reikšmę supažindinant vietos visuomenę su savo krašto istorija, o taip pat mokant ją saugoti išlikusias istorijas, kultūros ir meno vertybes.

Netrukus 1936 metų vasario 12 dieną naujasis muziejus sulaukė ypač brangios ir reikšmingos dovanos – grafo F. Tiškevičiaus „Palangos gintaro dirbinių rinkinio.“

Dovanojimo akto originale, saugomame Kretingos muziejuje, rašoma: „Šiandieną 11 valandą atvykęs pas Apskrities Viršininką p. Vaišnį grafas Stanislovas Tyškevičius, įteikdamas sąraše pažymėtas didelės vertės senienas, pareiškė, kad jo motina grafienė Antonina Tyškevičienė, gyvenanti Palangoje, tas senienas dovanoja Kretingos muziejui.“

Ši vertinga dovana, išreikšdama Tiškevičių giminės mecenatystės tradicijas bei jos devizą „Išsirink, ką myli“, kartu galėjo būti ir 1933 metais mirusio F. Tiškevičiaus pareikštas noras bei jo valia. Pagal dovanojimo aktą muziejui buvo perduoti 148 daugiausiai gintariniai eksponatai, iš kurių 17 buvo padovanoti Kretingos apskrities viršininkui Juozui Vaišniui. Kartu muziejui buvo įteiktas ir priedas – katalogas su rinkinyje buvusiais nežinomo autoriaus atliktais dirbinių piešiniais.

Grafas F. Tiškevičius, kaip ir jo broliai, buvo neabejingas savo krašto istorijai ir paveldui. Manoma, kad jo rinkinys galėjo būti surinktas Palangos ir Šventosios apylinkėse kasant durpes, naudotas Palangos dvaro rūmų statybai ir jų parko tvarkymui, bei ieškant gintaro telkinių. Be to, pajūryje buvo gausu archeologinių paminklų, tad vietos gyventojų jų ūkinėje veikloje rasti dirbiniai buvo renkami ir saugojami, žinant, kad grafas F. Tiškevičius už juos moka gana didelius pinigus.

„Palangos gintaro rinkinio“ tyrinėtoja dr. Audronė Bliujienė tvirtina, kad 1908 metais šiam rinkiniui priklausė 297 dirbiniai, iš kurių 149 F. Tiškevičius 1908 metais padovanojo VMBD.

Suprasdama dovanos muziejui svarbą ir jos vertę, Kretingos apskrities ir muziejaus valdžia, dėkodama už vertingą dovaną savo padėkos ir pagarbos laiške A. Tiškevičienei rašė: „Jaunam, dar neseniai įsteigtam Kretingos muziejui toji Tamstos auka bus didelis įnašas į Kretingos kultūrinį lobyną, o Tamstos vardas liks įamžintas gražiausiomis raidėmis muziejaus istorijos puslapiuose. Kretingai, kaip artimiausiam Lietuvos pajūrio apskrities miestui, toji lyg ir simbolinė mūsų pajūriui dovana – gintaras bus ypatingai branginamas ir laikomas muziejaus pasididžiavimu.“

Nenuostabu, kad ši vertinga dovana susilaukė ir visuomenės bei spaudos dėmesio. Netrukus plačiajai visuomenei prieinama tapusią buvusią privačią kolekciją Šiaulių kraštotyros leidinyje „Gimtasis kraštas“ (1937 m. Nr. 1) 8 nuotraukomis iliustruotoje publikacijoje aprašė Kretingos Pranciškonų gimnazijoje 1935–1936 metais mokytojavęs garsus Šiaulių krašto tyrinėtojas ir žinovas kraštotyrininkas Balys Tarvydas (1897–1980). Jo teigimu, didžiąją rinkinio dalį sudarė gintariniai neolito laikotarpio papuošalai, tam pačiam laikotarpiui priskirtini akmens dirbiniai, likusieji gintaro dirbiniai datuoti vėlyvuoju geležies amžiumi.

Suprantama, kad Kretingos muziejui dovanota kolekcija neliko ir be laikinojoje sostinėje Kaune įsikūrusių muziejų dėmesio. 1937 metų vasario 16 dieną savo duris atvėręs Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (VDKM), pradėjęs ieškoti sau eksponatų po Lietuvos provincijos muziejus, paprašė perleisti kolekciją jam, lyg provincijoje gyvenantys žmonės nebūtų jos verti, nors gyvenime įprasta, kad brangios dovanos nėra perdovanojamos ar kitaip perleidžiamos.

Tuo metu kretingiškio grafo Aleksandro Tiškevičiaus 1923 metais kitam žinomam kretingiškiui, Kauno karo muziejaus įkūrėjui direktoriui, šalia jo esančio sodelio sumanytojui Vladui Nagevičiui (1880–1954) padovanota fontanui skirta Nykštuko skulptūra jau buvo tapusi žmonių pamėgtu Kauno simboliu, tad Kretingos, kaip dovanų miesto, įvaizdis teikė vilties. Tačiau Kretingos miesto visuomenei ir muziejui nesutikus to padaryti, buvo pasirinktas kitas sprendimas.

VDKM valdyba savo 1937 metų rugpjūčio 30 dienos Kretingos apskrities valdybai adresuotame prašyme Nr. 1730 rašė: „Tamstoms nesutikus perleisti Vytauto Didžiojo kultūros muziejui Palangos gintarinių dirbinių dalį, muziejus pageidautų pasigaminti sau tų dirbinių kopijas. Kopijai pasigaminti prašytume kiek galima greičiau visą gintarinių dirbinių rinkinį persiųsti Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, kuris visas persiuntimo išlaidas apmokės ir, kopijas padarius, ne vėliau kaip iki š. m. rugsėjo mėn. pabaigos, gintarinius dirbinius grąžins Kretingos muziejui.“

Netrukus, 1937 m. rugsėjo 3 d., rodydama pavydėtiną operatyvumą ir geranoriškumą, Kretingos apskrities valdyba savo rašte Nr. 3557, adresuotame Kretingos muziejaus vedėjui, pranešė, kad ji sutinka gintarinių dirbinių rinkinį paskolinti kopijoms pasigaminti ir ji įpareigojo muziejų rinkinį persiųsti VDKM ir iš jo pareikalauti apmokėti persiuntimo išlaidas. VDKM buvo paskolintas 141 dirbinys, prie muziejaus gautųjų dovanų pridėjus ir J. Vaišniui asmeniškai padovanotus dirbinius.

Deja, gyvenime neretai pasitaiko, kad paskolintos vertybės ar pinigai tampa paties skolintojo problema. 1940 metų sausio 3 dienos laiške VKDM vadovybė, matyt, reaguodama į pasikartojančius reikalavimus grąžinti gintaro dirbinių kolekciją, savo rašte Nr. 906, adresuotame Kretingos muziejui, rašė: „Dėl paimtų iš Kretingos muziejaus gintarinių eksponatų, tai Vytauto Didžiojo kultūros muziejus labai prašytų pratęsti jų deponavimo laiką, kadangi tie dirbiniai muziejaus ekspozicijoje užpildo šukinės keramikos kultūros spragą.“ Ir šiame rašte jau nė žodžio apie gintarinių dirbinių kopijų gamybą.

Tai paskutinis išlikęs šių muziejų ikikarinio laikotarpio susirašinėjimo dokumentas, nes 1940 metų vasarą Lietuvą okupavus SSSR ir 1941 metais prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, žmonių pečius užgulė kiti rūpesčiai ir vargai.

Po karo Lietuvoje įsitvirtinus sovietinei valdžiai, prasidėjus tremtims ir represijoms, apie grafų, viešai pradėtų vadinti darbo žmonių priešais ir jų išnaudotojais, apie dovanotas kolekcijas tapo pavojinga net ir užsiminti.

1963 metais Palangoje, buvusiuose grafo F. Tiškevičiaus rūmuose įsikūrus Lietuvos dailės muziejaus (LDM) filialui – Gintaro muziejui, didžioji „Palangos gintaro rinkinio“ dalis depozito teisėmis iš Kauno valstybinio istorijos muziejaus (dabar Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus – KVDKM) buvo perduotas LDM ir dabar jame eksponuojamas, o Kretingos muziejuje buvo saugoma likusi menka rinkinio dalis – du gintariniai verpstukai ir du akmeniniai skobtai bei kirvelis.

Dar 1998 metų liepos 2 dienos Kretingos muziejaus laiške, adresuotame KVDKM direktoriui, buvo prašoma nurodyti šio rinkinio inventorizavimo laiką ir aplinkybes, bet jokio atsakymo negauta. Nesugebėjimas civilizuotai ir geranoriškai spręsti kultūros ir meno vertybių grąžinimo tikriesiems ir teisėtiems jų šeimininkams klausimus šalies viduje jos žmonėms seniai bado akis ir kelia abejones dėl noro reikalauti iš Lietuvos svetur išvežtų kultūros ir meno vertybių sugrąžinimo, todėl jau įprasta, kad apie už tai atsakingų valstybės tarnybų darbą nieko ir negirdime.

1992 metais grafų Tiškevičių rūmuose įsikūręs Kretingos muziejus skiria didelę reikšmę jų giminės išlikusio paveldo ir istorinės atminties išsaugojimui.

Šių metų liepos viduryje po 86 metų pertraukos į Kretingą sugrįžo išskirtinė, grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės Kretingos muziejui dovanota gintaro dirbinių kolekcija. Tiesa, tik depozito teise, jie vis dar yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuosavybė.

„Sutarimas pagaliau pasiektas šiemet, geranoriško bei teisingo Krašto apsaugos ministerijos, Kultūros ministerijos ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus vadovų požiūrio, supratimo dėka. Esame jiems labai dėkingi. Mums šiandien tik suteikta galimybė dirbinius eksponuoti Kretingos muziejuje. Tačiau rankų nenuleisime tol, kol grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės valia nebus išpildyta visiškai“, – tada sakė Kretingos rajono meras Antanas Kalnius.

Visuomenei gintaro dirbinių ekspoziciją buvo atverta rugpjūtį. Į savo teisėtus namus grįžę gintaro dirbiniai tapo viena iš vertingiausių Kretingos muziejaus eksponuojamų kolekcijų.

Galutinis „Palangos gintaro rinkinio“ sugrąžinimas turėtų tapti ne tik muziejaus, bet ir rajono valdžios bei visų kretingiškių garbės reikalu. Pagaliau būtų įvykdyta ir grafienės A. Tiškevičienės valia, kad jos siela galėtų ramiai ilsėtis Amžinybėje…