Žmonėms, namuose planuojantys įsigyti individualių nuotekų tvarkymo įrenginį, dažnai dideliu galvos skausmu tampa sprendimas, koks įrenginys yra geriausias, ekonomiškiausias ir ilgaamžiškiausias, kaip jį reikėtų tinkamai eksploatuoti.

Aplinkos ministerija dalinasi pokalbiu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius Tech) docentu dr. Mindaugu Rimeika, pateikiančiu atsakymus į esminius klausimus.

Gyventojai gali rinktis vieną iš trijų individualių nuotekų tvarkymo įrenginių: rezervuaro tipo, biologinio tipo arba septiko tipo individualų įrenginį. Ar smarkiai skiriasi šių įrenginių priežiūra?

Rezervuaras, žmonių dar vadinamas nuotekų išgriebimo duobe, dažnai yra vienintelis galimas nuotekų tvarkymo pasirinkimas. Jeigu  gyvenate mieste, turite nedidelį žemės sklypą, dažniausiai nėra kito pasirinkimo, nes nėra vietos įrengti septiko su infiltracijos laukais ir nėra, kur išleisti nuotekų po biologinio valymo įrenginio. Kitų rūšių nuotekų valymo įrenginiai (septikas arba biologinio valymo įrenginys) turi sanitarinę apsaugos zoną. Jei sklypas mažas, sanitarinė apsaugos zona gali įeiti į kito sklypo teritoriją ir reikėtų gauti kaimyno sutikimą. Todėl esant mažam sklypui, tai nėra pats geriausias pasirinkimas. Be to, kai kuriose miestų sodų bendrijose leidžiama statyti tik nuotekų surinkimo rezervuarus. Rezervuaruose paprastai telpa 3 arba 6 kubiniai metrai nuotekų. Žinant, kiek šeima sunaudoja vandens, galima apskaičiuoti, kaip dažnai reikės išvežti rezervuare sukauptas nuotekas.

Rezervuaro įrengimas yra pigiausias sprendimas, todėl jeigu šalia jūsų namo bus netrukus nutiesti nuotekų tinklai, ekonomiškai apsimokėtų statyti būtent rezervuarus.

Vienintelės rezervuaro priežiūrai reikalingos sąnaudos – nuotekų išvežimo paslaugos. Kartais nuotekų rezervuarai įrengiami be dugnų arba padaroma skylių sienose, kad dalis nuotekų infiltruotųsi į gruntą ir reikėtų rečiau išvežti nuotekas. Tai draudžiama veikla, ir aplinkos apsaugos inspektoriai periodiškai gali patikrinti, ar rezervuarai yra sandarūs.

Septikai negali būti įrengiami vieni, po nuotekų apvalymo juose turi būti įrengti biologinio valymo įrenginiai arba nutiesti drenažiniai vamzdžiai, o apvalytos nuotekos infiltruojamos į gruntą. Septikai dažniausiai būna gamyklinis plastikinis rezervuaras (3-8 kubinių metrų talpos), o šalia septiku kasamos infiltracinės tranšėjos ir jose dedami drenažiniai vamzdžiai, kurie užpilami smėliu ir žvyru arba kitomis filtruojančiomis medžiagomis. Tai galima daryti tik laidžiuose gruntuose, todėl reikia atlikti geologinius tyrimus.

Nuo infiltracijos įrenginių turi būti mažiausiai 15 metrų iki gyvenamųjų namų, o iki šulinių ar gręžinių gali būti iki 100 metrų apsauginis atstumas.

Septikas su infiltracija geriausiai tinka sodybose arba vienkiemiuose. Septikuose nusėdusios nuosėdos turi būti išpumpuotos kartą per 2-3 metus, jos išvežamos į miesto nuotekų valymo įrenginius. Infiltracijos vamzdžiai, tranšėjos laikui bėgant užsikemša nuotekomis, todėl paprastai kas 15 metų turi būti iš naujo iškastos, užterštas gruntas išvežtas ir paklotos naujos tranšėjos.

Sąnaudų naudojant septiką su infiltracija praktiškai nėra, jeigu nenaudojami elektriniai įrenginiai. Biologinio valymo įrenginiai yra sudėtingiausi ir brangiausi. Nuotekos valomos biologiniu būdu – mikroorganizmais, kuriems reikia deguonies ir maisto medžiagų. Deguonis tiekiamas periodiškai veikiančia orapūte. Todėl būtina ne rečiau kaip kartą per mėnesį įsitikinti, ar ji veikia.

Jeigu namuose nuotekų nesusidarė mėnesį (pavyzdžiui, žmonės išvyko ilgesnių atostogų), gali sutrikti biologinio valymo įrenginių darbas. Paprastai po 2 savaičių viskas susireguliuoja, bet šį laikotarpį nuotekos dažniausiai bus valomos netinkamai. Biologinio valymo įrenginiuose kaupiasi teršalai, todėl periodiškai reikia išpumpuoti perteklinį dumblą. Dumblo išvežimo dažnumas priklauso nuo įrenginio dydžio ir gyventojų skaičiaus: paprastai tai reikia daryti 2-3 kartus per metus. Nuotekų valymo įrenginių savininkas turi iškviesti įmonės, kuri išveža nuotekas arba aptarnauja tokius įrenginius, atstovus, kurie išveš dumblą.

Kokias atliekas ar medžiagas draudžiama pilti į įrenginius, kad jiems nebūtų pakenkta ir jie tinkamai veiktų?

Į visus nuotekų valymo įrenginius negalima mesti šiukšlių: higieninių įklotų, sauskelnių, ausų krapštukų ir panašių daiktų. Stambios maisto atliekos taip pat neturi būti metamos į kanalizaciją, tam yra kompostavimo įrenginiai arba buitinių šiukšlių konteineriai. Panaudotas aliejus ir riebalai užkemša gyventojų nuotekų tinklus, todėl jų negalima pilti į kanalizaciją.

Ilgi plaukai – viena „baisiausių“ medžiagų nuotekų šalinimo sistemoje, nes apsivynioja apie siurblius ir trukdo normaliam įrenginių darbui. Kuo daugiau naudojama dezinfekcinių priemonių, tuo labiau kenkiama biologinio valymo įrenginiams. Vienas iš netinkamų pavyzdžių yra ant unitazo kabinami oro gaivikliai, kurie yra stiprūs dezinfektoriai, todėl geriau įjungti ventiliaciją, negu juos naudoti.

Kaip ilgai gali tarnauti šie įrenginiai tinkamai prižiūrint?

Nuotekų rezervuarai neturi eksploatacijos apribojimų. Septikai, kaip ir rezervuarai, iš esmės neturi eksploatacijos apribojimų. Tačiau infiltracijos įrenginiai ilgainiui užsikemša ir nebefiltruoja nuotekų. Vienintelis būdas iškasti naujas tranšėjas arba pakeisti esamas. Paprastai tai daroma kas 15 metų.

Biologinio valymo įrenginiai yra ilgaamžiai. Korpusas turėtų tarnauti ne mažiau kaip 30 metų. Labiausiai pažeidžiama biologinio valymo įrenginių dalis yra orapūtė, kuri paprastai keičiama kas 5 metus. Kas 15-20 metų reikėtų ištuštinti biologinio valymo įrenginius ir pakeisti oro
įterpimo sistemą – aeratorius.

Ar yra specialių cheminių medžiagų (pavyzdžiui, įvairių bakterijų), palengvinančių šių įrenginių aptarnavimą?

Nuotekų rezervuarams jokių papildomų medžiagų naudoti nereikia, nes nuotekos bus išpumpuojamas kas 2-6 savaites.

Biologinio valymo įrenginiai turi veikti be papildomų bakterijų. Bakterijos natūraliai dauginasi valymo įrenginiuose, o papildomos bakterijos gali tik pabloginti procesą. Papildomų bakterijų galima naudoti tik septikuose, kur bakterijos gali paskatinti nuosėdų ir kitų medžiagų skaidymą. Bet jų naudojimas turėtų būti ribotas, ne dažniau kaip 2 kartus per metus.