Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2021-04-10 |
„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakoja, kokie įvykiai Klaipėdos krašte nutiko tarpukariu, kai jis buvo Lietuvos dalimi.
Šįkart – pasakojimas apie įtemptus lietuvių ir vokiečių santykius, politines permainas ir Klaipėdos magistrato užmojus.
Tarp pirmųjų lietuviškosios Klaipėdos krašto valdžios darbų buvo viešosios erdvės lietuvinimas. Dienraštis „Lietuva” 1923-iųjų kovo pabaigoje pranešė, kad Krašto direktorija rengiasi įsteigti komisiją, kuri „turės kuo greičiausiai sutvarkyti gatvių pavadinimus, kaimų bei miestų pavadinimus ir krautuvių iškabas”.
Klaipėdoje daugelis gatvių pavadinimų buvo tiesiog išversta iš vokiečių kalbos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„Kaimams, miestams bei miesteliams bus duodami senieji, t.y. lietuviškieji jų vardai. Gatvių pavadinimai būsią parašyti lietuviškai ir vokiškai. Krautuvių bei valdžios įstaigų iškabos bus taip pat dviem kalbom”, – informavo laikraštis.
Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje” rašo, kad vienas iš būdų sustiprinti „lietuvybės“ pozicijas buvo lituanizuoti toponimiką arba pakeisti reikšmes. Tad vietos lietuviai jau 1923 m. kovą ėmė spausti Klaipėdos krašto direktoriją, kad ši oficialiai patvirtintų („grąžintų“) lietuviškus toponimus. Tiesa, pasklidus gandams apie vietovardžių ir gatvėvardžių lituanizavimą, iš pradžių tiek direktorija, tiek aukštasis Lietuvos vyriausybės įgaliotinis tokius gandus vokiškajam laikraščiui „Memeler Dampfboot” neigė.
„Nors ir baimintasi dėl vietos gyventojų reakcijos, aukštasis Lietuvos vyriausybės įgaliotinis (Antanas Smetona – M. V.) vis dėlto liepė direktorijai sudaryti specialią komisiją vietovėms, gatvėms ir t. t., ženklinti (ne pervadinti!) lietuvių kalba. Komisijai, pirmąsyk posėdžiavusiai gegužės 29 d., pirmininkavo direktorijos narys Endrius Borchertas, į jos sudėtį buvo įtraukti J. Stiklorius, A. Bruožis, J. Vanagaitis; dalyvauti jos veikloje buvo kviečiami ir vokiečiai. 1923 m. rugsėjo 1 d. direktorija spaudoje paskelbė rekonstruotus (kai kuriais atvejais sukonstruotus) miestų, kaimų ir dvarų lietuviškus pavadinimus, dėl kurių koregavimo gyventojai raginti teikti pasiūlymus, pagrįstus dokumentais ir kt. žiniomis. Galiausiai 1923 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos krašto direktorija patvirtino galutinius lietuviškus kaimų, miestelių ir Klaipėdos miesto dalių pavadinimus (vėliau daryti tik pavieniai pakeitimai). Iki 1939 m. Klaipėdos krašte šie pavadinimai laikyti oficialiais, o rašant vietovardžius kartu lietuvių ir vokiečių kalbomis (ant kelio ženklų ir pan.), pirmenybė turėjo būti teikiama lietuvių kalba rašomiems toponimams. Visai krašto toponimikai greta senųjų pavadinimų vokiečių kalba buvo suteikti tradiciniai vietos lietuvių vartoti pavadinimai, nors tam tikrais atvejais vietovėms buvo suteikti nauji. Vienu geriausių pavyzdžių šiuo atveju galėtų būti vietovei Bismarck (Šilutės apskr.) suteiktas lietuviškas pavadinimas Žalgiriai”, – rašo V. Safronovas.
Anot jo, pačiame Klaipėdos mieste dauguma gatvių ir aikščių pavadinimų vietos lietuvių vartosenoje iki tol, atrodo, kad neturėjo jokių atitikmenų. Tad Klaipėdoje 1924 m. daugelis gatvių pavadinimų buvo tiesiog išversta iš vokiečių kalbos.
„Joks oficialus nutarimas dėl šių pavadinimų keitimo kol kas nerastas (gali būti, kad jo ir nebuvo); tik žinoma, kad 1924 m. lapkričio pabaigoje Klaipėdos gatves jau buvo pradėta ženklinti lentelėmis su lietuviškais pavadinimais. Be to, 1925 m. pradžioje vartoti jau visai nauji dešimties gatvių lietuviški pavadinimai, kurie neatitiko vokiškų. Aišku, kad suteikiant naujus pavadinimus, viena vertus, siekta „įamžinti“ atskiras besiformuojančio vietos lietuvių praeities savivaizdžio figūras (Kristijoną Donelaitį, Jurgį Mikšą, Janį Pipirą, Martyną Šernių, Georgą Sauerweiną). Antra vertus, iš lietuvių vartosenos stengtasi pašalinti pavadinimus, susijusius su politiškai nebeaktualiu kontekstu, kadangi nauji lietuviški pavadinimai visų pirma buvo suteikti tokioms gatvėms kaip Friedrich Wilhelm Straße, Friedrichsrehde, Kaiserstraße, Alexanderstraße (pastaroji buvo pavadinta Rusijos imperatoriaus Aleksandro I garbei). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad kai kurių vietos lietuviams labiau priimtinų senųjų monarchijos simbolių, pvz., Karalienės Luizės vardo gatvės, nebuvo atsisakyta. Be to, toks toponimikos lituanizavimas nenaikino vokiškųjų pavadinimų; senieji vokiški ir naujieji lietuviški gatvėvardžiai Klaipėdoje iki pat 1938 m. koegzistavo (kelios išimtys buvo įtvirtintos jau 4-ajame dešimtmetyje). Todėl, pvz., Laukininkų g. vokiškai tebebuvo teisėtai vadinama Friedrich Wilhelm Straße, o S. Daukanto g. – Kaiserstraße”, – rašo V. Safronovas.
Kur sudėtingiau reikalai krašte klojosi su pavardžių lietuvinimu.
1932 m. kovą „Lietuvos aidas” rašė, kad Klaipėdos krašte, „kur lietuvių pavardės buvo suvokietintos, pradedama rūpintis jas sulietuvinti, juk čia daug ir žymesnių lietuvių veikėjų dar vadin. grynai vokiškomis pavardėmis”. Tačiau šis procesas, anot laikraščio, nepatiko vokietininkams ir jie visokiais būdais stengėsi sulaikyti pavardžių „atitaisymą”.
„Toksai vokiečių pasiryžimas ryškiai pasireiškė paskutinėmis dienomis, kada seimelis priėmė Boetcherio direktorijos paruoštą įstatymo projektą, kuriame nustatoma teisinė rinkliava už pavardės pakeitimą nuo 20 – 5000 litų, o už vardo pakeitimą— nuo 10 – 1000 litų. Toks griežtas takso intervalas, matyti, padarytas todėl, kad jei lietuvis sumanys savo sugermanizuotą pavardę pakeisti į lietuvišką, jam teks, be abejo, sumokėti visi 5000 litų, nes krašto teismuose sėdi vokiečiai, nemoką lietuviškai, ir net ne Lietuvos piliečiai”, – rašė laikraštis.
Lietuviškumo ir vokiškumo kova Klaipėdos krašte aiškiai reiškėsi ir politinėje arenoje. 1927-ųjų kovą „Lietuva” rašė apie peripetijas, kilusias dėl Seimelio rinkimų.
Pirmąjį krašto Seimelį, dirbusį tik kiek daugiau nei metus, gubernatorius Karolis Žalkauskas paleido tų metų sausio 22-ąją, nes kilus konfliktui dėl naujosios, Viktoro Švelniaus vadovaujamos direktorijos, daugumos partijos boikotavo posėdį, slapta rinkosi Pagėgiuose tartis, kaip joms toliau elgtis.
Rinkimus į Seimelį gubernatorius buvo paskelbęs kovo 4 dieną, bet Klaipėdos miesto magistras, anot „Lietuvos”, atsisakė įtraukti į rinkėjų sąrašus Klaipėdos krašto gyventojus, kurie anksčiau gyveno Didžioje Lietuvoje, bet jau buvo gavę Klaipėdos krašto pasą.
„Tą neįtraukimą ši įstaiga motyvavo ir motyvuoja tuo, kad esą Seimelis neišleidęs įstatymo, kuris apibrėžtų vietos gyventojo sąvoką. Tai, žinoma, menkas jų argumentas, nes Klaipėdos krašto Konvencija aiškiai sako, kad nesant tokiam įstatymui, naudojamasi bendraisiais Lietuvos viešųjų ir politinių teisių įstatymais. Gi šie Didž. Lietuvoj gimusiems Klaipėdos krašto gyventojams balsavimo teisės garantuoja. Bet Klaipėdos magistras į tai neatsižvelgė. Vietoj šių tikrųjų Lietuvos piliečių į rinkikų sąrašus buvo įrašomi visi optantai, kurie rinkimų teisės visai neturi. Dėlto Seimelio rinkimai iš kovo 4 d. buvo atidėti balandžio 8 d. Bet ir šį kart padėtis nepakitėjo: Klaipėdos miesto magistratas Didž. Lietuvoj gimusiųjų Klaipėdos krašto žmonių į rinkikų sąrašus nebeįrašo”, – skelbė laikraštis.
Anot jo, reaguojant į tokią padėtį kovo 18 d. viešbučio „Rytas” salėje buvo sušaukiąs jau antras „lietuvių protesto susirinkimas”.
Akcinės bendrovės „Rytas“ viešbutis Turgaus gatvėje. Pastatas neišlikęs. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Į atėję apie 300 dalyvių priėmė rezoliuciją, kurioje konstatavo, kad Klaipėdos miesto burmistro pasiūlymas sudaryti Lietuvos piliečiams, gimusiems ne Klaipėdos krašte, atskirą Seimelio rinkimų apylinkę, pažemina šiuo Lietuvos piliečius.
Susirinkimas „griežčiausiai protestuodamas prieš pasikėsinimą atimti politinių teisiu tiems Lietuvos piliečiams, kurie čia nuolat gyvena, moka mokesnius ir atlieka visas politines pareigas”, reikalavo, kad gubernatorius „neleistų tyčiuotis nelojaliems gaivalams, susispietusiems apie Klaipėdos miesto magistratą iš Lietuvos Vyriausybės įstatymų ir apgintu Lietuvos prestižą Klaipėdos Krašte”, o direktorija „imtųsi priemonių sudrausti sauvalingą Klaipėdos miesto magistratą”. Reikalauta ir patraukti atsakomybėn magistrato valdininkus.
Kovo 29-ąją „Lietuva” jau pranešė, kad gubernatorius atidėjo ir balandžio 8-ąją numatytus Seimelio rinkimus, kol „rinkimų apylinkėse sudaryti rinkikų sąrašai bus ištaisyti ir sutvarkyti, einant visais įstatymų reikalavimais”.
Pasak istorikės Petronėlės Žostautaitės, vėliau rinkimų data buvo nukelta į rugpjūčio 30 dieną, kol Klaipėdos magistratas pagaliau sutiko įtraukti tokius lietuvius į rinkėjų sąrašus. Dėl rinkimų atidėliojimo Vokietija buvo pateikusi Tautų Sąjungos Tarybai skundą prieš Lietuvą, kuri, savo ruožtu, pasiuntė Vokietijai protesto notą dėl jos kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus.
Nepaisant tokios kovos, lietuviškosios partijos pralaimėjo ir šiuos rinkimus – vokiečių partijos gavo po 10 vietų Seimelyje – tik dviem mažiau nei per pirmus rinkimus. Lietuvių sąrašai mandatų skaičių pasididino nuo dviejų iki keturių. Po šių rinkimų gubernatorius K. Žalkauskas atsistatydino, jį šiame poste pakeitė Antanas Merkys.
O 1935-ųjų balandį „Lietuvos aidas” pranešė ir apie dar vieną politinės lietuvių ir vokiečių kovos frontą. Anot laikraščio, visuomenės veikėjas ir tarpininkavimo bei komiso kontoros savininkas Jokūbas Stikliorius išnuomojo iš Klaipėdos miesto valdybos „plakatams lipdyti visus mieste esančius stulpus ir gavo plakatų platinimo koncesiją Klaipėdos mieste”.
„Iki šiol tuos plakatu stulpus nuomojo Memeler Dampfboot akc. b-vė ir dažnai lietuviams ar jų organizacijoms nesisekdavo gauti tuose plakatuose vietos, ypač kai eidavo kokia nors kova tarp lietuvių ir Memeler Dampfboot akc. b-vės artimų žmonių. Pav., pereitais rinkimais Memeler Dampfboot akc. b-vė stulpus buvo išnuomojusi vien vokiškoms partijoms, o lietuviai neturėjo kur lipdyti savų plakatų”, – rašė dienraštis.
1935 m. pavasarį buvo ir dar rimtesnių pokyčių politinėje Klaipėdos padangėje.
„Lietuvos aidas” pranešė, kad atsistatydinus didžiulį indėlį į kovą su Klaipėdos naciais įdėjusiam gubernatoriui Jonui Navakui, vietoje jo paskiriamas Vladas Kurkauskas (nuotr.).
Istorikė Ingrida Jakubavičienė savo darbe „Vokietijos generalinis konsulatas – pagrindinis politinis Klaipėdos krašto gubernatoriaus varžovas XX amžiaus 3–4-uoju dešimtmečiais” yra rašiusi, kad 1935 m. sausį J. Navakas buvo kreipęsis į Vyriausybę, kad jam būtų suteikti papildomi įgaliojimai kovai su naciais, bet spaudžiant Vokietijai ir vietos vokiečiams, jau pavasarį buvo atleistas iš gubernatoriaus pareigų.
1934–1939 m. Klaipėdos gubernatoriaus patarėju dirbęs Martynas Anysas savo atsiminimuose rašė, kad premjeras Juozas Tūbelis pareiškė, jog ir prezidentas Smetona „esąs nuomonės, kad Klaipėdos krašto politika turi būti pakeista”.
„Teksią gubernatorių pakeisti – gub. Navakas esąs pavargęs, jam vertėtų pasiimti atostogas. Tačiau Navakas nekreipęs dėmesio į Tūbelio raginimą išvykti atostogų. Pagaliau 1935 balandžio 4 Navakas pakeistas Vladu Kurkausku, turėjusi didelį ūkišką patyrimą ir daug veikusį ekonominėse organizacijose”, – rašė M. Anysas.
1895 m. Taškente gimęs Vl. Kurkauskas 1919 m. buvo įstojęs į Lietuvos kariuomenę, buvo Šiaulių karo komendanto padėjėju. Vėliau buvo pašauktas į generalinį štabą organizuoti susisiekimo ir ryšių skyrių. 1920 m. liepą buvo paskirtas Vilniaus komendantu. 1923 m. išėjęs atsargon pradėjo dirbti ekonominėje srityje – organizavo pienines, buvo žemės ūkio rūmų pirmininku.
1935 m. kovą Lietuvoje buvo priimtas Kainų priežiūros įstatymas, įteisinęs Kainų tvarkytojo pareigybę. Pirmuoju kainų tvarkytoju ir tapo Vl. Kurkauskas, bet šiame poste jis net nespėjo apšilti kojų – balandį buvo pasiųstas į Klaipėdą, kur gubernatoriavo iki 1936 m. spalio vidurio.
Vl. Kurkauskas Kainų tvarkytojo poste pakeitęs Vladas Juodeika šias pareigas ėjo iki pat sovietų okupacijos 1940 m.
O lietuvius rinkimuose bandęs ignoruoti tarpukario Klaipėdos magistratas metų pradžioje dar ne kartą buvo minimas spaudoje dėl įvairių iš jo sklidusių naujienų.
Štai 1936 m. vasarį burmistras Sulchzas pareiškė, kad miestui „reikalingas trečias tiltas”.
„Tam numatytas ratas, kuris sups visą miestą. Jam pravesti reikia daug lėšų. Svarbiausia, tai būtinai reikalingas trečiasis tiltas per Akmenės upę. Jis turėtų eiti ties Janiškės priemiesčiu. Bet čia reikalingi milijonai. Tos išlaidos netelpa eilinėse miesto metinėse sąmatose. Norima kreiptis į vyriausybę gauti ilgalaikių lengvomis sąlygomis paskolų”, – burmistrą citavo „Lietuvos aidas”.
Apie planuojama statyti naują didelę magistralinę gatvę, kuri jungtų uostą, geležinkelio uostą, „Lietuvos eksportą“ (1928 m. Smeltėje pastatytas fabrikas, sovietmečiu jo teritorija virto Žvejybos uostu) ir „eitų aplenkdama miestą“ bei naują tiltą 1937 m. rugsėjį rašė ir Klaipėdos laikraštis „Vakarai“.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Planuota gatvė turėjo prasidėti ties Šlėvio gatve (pokariu – Žvejybos, vėliau įtraukta į Naująją Uosto g.), priešais tuomet buvusius muitinės sandėlius, kirsti Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvę, eiti pro geležinkelio stotį, miesto kapines (dabar – Skulptūrų parkas), verpalų fabriką „Liverma”, stovėjusį Prezidento Smetonos al. 25 (dabar – Liepų gatvė, prekybos centras „Gulbė”), per Dangę, pro verpalų fabriką (sovietmečiu – „Trinyčiai”), Tilžės gatve, pro žydų kapines (dabartine Sausio 15-osios g. trasa) ir Smeltės vaistinę (dabar Minijos g. 1) ir turėjo įsijungti į gatvę, vedusią į Smeltę. Gatvė turėjo būti 8 metrų pločio, su dviem keliais dviratininkams ir šaligatviais iš abiejų pusių.
Rūpinosi magistratas ir savo darbo sąlygomis – 1938 m. kovą „Lietuvos aidas” pranešė, kad praplečiama Klaipėdos miesto rotušė.
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.
„Padidėjus gyventojų skaičiui, tenka žymiai praplėsti ir magistrato, policijos ir kitų miesto įstaigų veiklą. Pavyzdžiui, neseniai padidinta miesto policija ir priimta visa eilė naujų valdininkų, bet policijos įstaigai ir kitoms miesto įstaigoms patalpos liko tos pačios. Jos statytos prieš 160 metų ir šių dienų reikalavimams netinka. Prie dabartinės rotušės bus pastatyti nauji trijų aukštų namai iš Palangos gatvės, lygiagrečiai Luizės gatvės. Naujuose namuose bus vietos apie 50 skyrių. Ten bus visos miesto policijos įstaigos, būtent, gyventojų registracija, priešcheminės apsaugos skyrius ir kiti. Senasis policijos namas Luizės gatvėje, kuris jau pasenęs ir praeiviams darydavo labai blogą įspūdį, netrukus bus nugriautas ir jo vietoje, bus įrengtas gėlynas prieš naujai statomą namą. Statybos darbai, kiek galima, bus atliekami skubiai ir dar šiais metais rudenį namai bus baigti statyti”, – rašė laikraštis.
Pasak V. Safronovo, šie planai įgyvendinti nebuvo, nes po 1939 m. aneksijos nebeliko Klaipėdos krašto valdžios institucijų ir jų iki tol užimtose įstaigose atlaisvino nemažai patalpų. Taip miesto policija sutilpo į pastatą Žvejų g. 2, kuriame nebeliko direktorijos.
Valdžios planai gerinti sau sąlygas kritikos to meto spaudoje lyg ir nesulaukė, skirtingai nei 1938-aisias ties dabartine Liepų ir Herkaus Manto gatvių sankryža iškilę taupomosios kasos rūmai, kurių dalyje patalpų buvo įsikūrusios ir Miesto įmonės (visus komunalinių paslaugų teikėjų jungęs darinys).
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.
„Labai gražu, kad ir magistratas ryžosi pastatyti bent porą didesnių rūmų miestui papuošti. Ilgai miesto centrą „puošusią“ seną tvorą, dengusią apleistą daržą, greit pakeis moderniškos išvaizdos gražūs namai. Tik nežinia, dėl ko tie rūmai statomi su 4-5 metrų išsikišimu Prezidento Smetonos alėjon. Magistrato, matyt, norėta tokiu išsikišimu gatvėn pabrėžti tų rūmų didingumą ir grožį, bet jau dabar gaunasi priešingas vaizdas. Tas išsikišimas ne tik kad sukerėplins tuos rūmus, bet ir sugadins gražiausios Klaipėdos miešto gatvės vaizdą. Be to, tokia statyba magistratas duoda toną privačiai statybai sekti „geru“ pavyzdžiu, apstatyti šaligatvius stulpais ir pastogėmis kaip tai daroma Azijoj ir Afrikoj. Vieton, kad pasirūpintų iš Šiaurinės Prezidento Smetonos alėjos pusės šaligatvį padaryti praeinamu (nuverstų gonkų išsikišimą, akmenis pakeistų, cementinėmis plytomis), magistratas pats dar užrioglino gražiausios gatvės šaligatvį ir iškišo per 4-5 m visą pastatą į gatvę. Tai jau jokiu būdu ne europiškas darbas, nes nors šaligatvis eis po tuo namu, bet toks namo išsikišimas į gatvę ir dar ant stataus kampo nieku negali būti pateisintas. Architektoriai ir inžinieriai tai matydami stebis tokiu miesto orientalinimu. Ypač toks magistrato elgesys atrodo keistas, kad statant Simino Dacho ir Stoties gatvių kampe Vyt. Didž. gimnaziją buvo reikalaujama, kad pastatas turi būti nuo gatvės 7-8 metrų atstume, ir kas buvo padaryta, nors Simano Dacho ir Stoties gatvių kampas nėra toks status kaip Liepojos g. ir Prezidento Smetonos alėjos kampas”, – skelbė laikraštis „Vakarai” anonimę Inžieriaus nuomonę.
Jos autorius dėstė, kad Prezidento Smetonos alėja (dabartinė Liepų gatvė) turės būti praplėsta taip, kad reikės važiuoti dešine puse, o „kaip tik ant kampo iškištas namas trukdys”.
„Kas nori įsitikinti, kaip nekultūringai, neestetiškai ir nearchitektūriškai atrodys šis magistrato statomas namas, tepasižiūri į jį eidamas Prez. Smetonos alėja į Liepojos gatvę. Tikrai galima pasakyti, kad taip neišmintingai pastatyto namo niekur kitur Europoje nėra. Stovės šis namas ir šimtmečiais liudys Klaipėdos miešto gatvių neeuropiškumą”, – rašė anoniminis kritikas apie vyriausiojo miesto architekto Paulio Giesingo ir architekto Karlo Baxmanno suprojektuotą pastatą.
Tuo metu Klaipėdos magistrato sprendimas 1936 m. pradžioje įsigyti gražius rūmus Liepojos gatvėje (dabar – Herkaus Manto) neturėjo sulaukti panašios kritikos, nes juose buvo numatyta įrengti miesto biblioteką su skaitykla.
„Magistratas rūmus pirko iš buv. italų garbės konsulo Gerlacho našlės. Šiuose rūmuose prancūzų laikais buto įsikūręs generolas Odry. Dabar rūmai remontuojanti, kieme dar pristato naujas patalpas bibliotekai. Iki šiol miesto knygynas turėjo mažokas patalpas skaityklai ir knygynui. Rūmai priklausė vienam stambiausiu miesto pirklių. Gerlachų Klaipėdoje buvo trys giminės šakos. Jie ir turėjo trejus rūmus. Vienuose jau yra įsikūrusi komendantūra. Šie gi atiteko miesto knygynui”, – apie naują iki šių dienų išlikusio gražaus pastato, kuriame dabar veikia Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Vaikų skyrius, rašė laikraštis.
Facebook / Lietuva senose fotografijose nuotr.
Architektūros istorikas Jonas Tatoris yra rašęs, kad kaupti knygas viešajai Klaipėdos bibliotekai buvo nuspręsta 1905 m. Tačiau jį buvo atidaryta tik 1920 metais – tam buvo pritaikytas senas ligoninės ir prieglaudos pastatas dabartinėje Herkaus Manto gatvėje (žinomas kaip restoranas „Lūja”).
„Iš pradžių viename bibliotekos kambaryje veikė abonementas, o du kambariai buvo skirti saugykloms. Vėliau atidaryti jaunimo, muzikos, literatūros skyriai. Biblioteka atliko nemažą kultūrinį vaidmenį: rengdavo menininkų minėjimus, nedideles parodėles. 1928 m. miesto tarybos posėdyje buvo pasiūlyta skirti lėšų naujai bibliotekai statyti. Tačiau deputatai siūlymą atmetė”, – rašė J. Tatoris.
Po bibliotekos persikėlimo į Gerlacho namą, jame buvo padaryta nedidelė rekonstrukcija: įvestas centrinis šildymas, įrengtas liftas knygoms.
J. Tatoris šį Hermano Gerlacho pastatytą namą vadino vienu gražiausių mieste. Tai – asimetrinio plano neoreneansinis statinys, kurio laiptinė ne centre, o krašte, su iš gatvės pusės pristatytu dideliu, korintinėmis kolonomis paremtu balkonu. Fasaduose – gaus lipdinių, duryse – drožinėtų detalių. Į sudėtingą išorinų durų metalinių grotelių ornamentą įkomponuota savininko monograma H. G. Rytinio fasado archivolte – reljefinė kompozicija, kurią sudaro sparnuota moteris, sauganti gėrybes nešančius vaikus. Už namo buvo sodas, ūkiniai pastatai.
Parašykite komentarą