P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Žydai apleidžia Klaipėdą

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2020-11-28


Rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakoja, kokius įvykius 1923-1938 metais Klaipėdos kraštui atnešė lapkričio mėnesiai.

Paskutiniais rudens mėnesiais buvo gausų ne tik svarbių politinių sprendimų, bet ir prasidėjo vienas iš skaudžiausių krašto tarpukario istorijos epizodų – vietinės žydų bendruomenės sunykimas.

Žingsnis nacių tramdymo link

1933-iųjų lapkritis į Klaipėdą atnešė politinių pokyčių, kurių dėka išsirutuliojo pirmasis nacių teismas ir Lietuva plačiai skambėjo visame pasaulyje.

„Klaipėdos krašto valdžios žinios” tada paskelbė prezidento Antano Smetonos aktus, kuriais jis „pačiam prašant” iš Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigų nuo lapkričio 20 d. atleido Vytautą Gylį, o Joną Navaką atleido iš Piliečių apsaugos departamento direktoriaus pareigų ir paskyrė naujuoju gubernatoriumi.

Vytauto Gylio kova prieš Klaipėdos krašto teismų priklausomybę nuo Vokietijos nebuvo sėkminga Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr

Pasak istoriko Algirdo Matulevičiaus, pusantrų metų gubernatoriaus pareigas ėjęs V. Gylys buvo atleistas susikomplikavus politinei padėčiai Klaipėdos krašte – gubernatoriaus santykiai su vokiečiais iš pradžių buvo geri, tačiau jam gubernatoriaujant buvo sudaryta perdėm provokiška Direktorija, kurios pirmininkas vokietis Otomaras Schreiberis nebuvo Rytprūsių gyventojas.

Ingrida Jakubavičienė savo darbe „Vokietijos generalinis konsulatas – pagrindinis politinis Klaipėdos krašto gubernatoriaus varžovas XX amžiaus 3–4-uoju dešimtmečiais” rašo, kad 1933 m. kovo 3 d. Adolfas Hitleris, atvykęs į Karaliaučių, priėmė delegaciją iš Klaipėdos ir pažadėjo, kad Klaipėdos kraštas netrukus bus grąžintas Vokietijai. 1933 m. pavasarį beveik kiekvieną savaitę Lietuvos-Vokietijos pasienyje vyko kariniai manevrai, buvo deginami laužai, rengiamos demonstracijos, kuriose buvo šūkaujama „Heil Hitler“, „Heil Memelland“. Šių akcijų tikslas buvo įtikinti krašto gyventojus, jog Klaipėda bus greitai prijungta prie Vokietijos.

Pasak jos, Lietuvos vyriausybė tada nutarė vykdyti griežtesnę politiką. V. Gylys pradėjo kovą prieš Klaipėdos krašto teismų priklausomybę nuo Vokietijos. Tačiau net ir pakartotiniai gubernatoriaus įspėjimai dėl bylų originalų siuntinėjimo į Vokietiją ir teismo ekspertų iš Vokietijos kvietimo neturėjo įtakos krašto teismams – jie liko priklausomi nuo Vokietijos teismų sistemos. O Vokietijos generalinis konsulatas nuo 1933 m. su Reicho vyriausybės žinia stiprino nacionalsocialistine ideologija besivadovavusias organizacijas, neoficialiai nurodydamas Klaipėdos krašto socialistinę tautos sąjungą Sozialistische Volksgemeinschaft (SOVOG) kaip pagrindinę Reicho remiamą partiją krašte, o Emstą Neumanną kaip jos vadą.

„V. Gylys 1933 m. liepos 4 d., įžvelgęs SOVOG ir Klaipėdos krašto krikščionių socialistų darbininkų sąjungos Christlich Socialistische Arbeitsgemeinschaft dės Memelgebiets (CSA) grėsmę Lietuvos suverenitetui Klaipėdos krašte, siūlė vyriausybei nedelsiant jas uždrausti, be karo komendanto leidimo neleisti steigti naujų organizacijų, iš įtariamųjų antivalstybine veikla atimti leidimus laikyti ginklus, o žymesniems vokiečių veikėjams uždrausti politinę agitaciją. Tačiau tik 1933 m. pabaigoje Lietuvos vyriausybė, tikėdamasi Klaipėdos signatarinių valstybių paramos, nutarė kovoti su plitusiu naujuoju judėjimu”, – rašė istorikė.

Galiausiai vietoje V. Gylio gubernatoriumi Lietuvos vyriausybė paskyrė energingą teisininką Joną Navaką (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.).

Užsibaigus karjerai Klaipėdos krašte V. Gylys tapo chargè d’affaires Briuselyje, buvo įgaliotasis ministras ir nepaprastasis pasiuntinys Stockholme, Danijoje ir Norvegijoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje V. Gylys organizavo lietuvių pabėgėlių nuo bolševikų išvežimą iš Palangos į Švediją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. buvo generalinis konsulas Kanadoje, kur ir mirė.

J. Navaką Lietuvos vyriausybė įpareigojo pasitelkus teisines priemones uždaryti CSA ir SOVOG partijas. Jam į pagalbą buvo atsiųsta daugiau pasienio ir Valstybės saugumo policininkų.

„J. Navakas įsakė atleisti iš darbo nepageidaujamus Vokietijos piliečius, dirbusius autonominėse valdžios įstaigose, uždrausti įvežti Vokietijoje leidžiamą spaudą, sustiprinti kontrolę Vokietijos pasienyje. Šie gubernatoriaus nurodymai sukėlė dalies krašto gyventojų ir Vokietijos konsulato pasipiktinimą. Nepaisydamas kilusios reakcijos, J. Navakas įsakė sekti partijų susirinkimus, varžyti smogikų karines mankštas, konfiskuoti nelegaliai laikytus ginklus, buvo numatoma ir suimti priešvalstybine veikla įtariamus asmenis. <…> Remiantis 1934 m. vasario 8 d. paskelbtu Tautai ir valstybei saugoti įstatymu, vasario 9 d. buvo suimtas SOVOG vadas E. Neumannas, smogikų vadas E. Lappinsas (Lappins), atliktos kratos jų būstinėse. <…> J. Navako įsakymu autonominių įstaigų tarnautojai, priklausę minėtoms partijoms, buvo atleidžiami iš darbo, o seimelio nariai neteko mandatų. Dėl minėtų priemonių 1933 m. gruodžio 21 d. Vokietijos URM direktorius Richardas Meyeris (Richard Meyer) Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui pareiškė, kad Lietuva pažeidžia Klaipėdos statutą ir tai turės pasekmių Lietuvos ir Vokietijos santykiams bei prekybai. Vokietijos vyriausybė į tai atsakė sprendimu nuo 1934 m. sausio 1 d. sumažinti sviesto kontingentą nuo 2090 iki 600 tonų ir atšaukė anksčiau sutartą 6-7 tūkst. kiaulių pirkimą iš Lietuvos. Vokietija tikėjosi gubernatorių „atvėsinti“ ekonominėmis sankcijomis. Pasitelkęs cenzūrą, J. Navakas siekė uždrausti per Klaipėdos krašte leistus vokiškus laikraščius konsulato skleistą propagandą. 1934 m. vasarį kratos buvo atliktos provokiškos krypties laikraščių redakcijose. Dar iki 1934 m. už kai kuriuos Lietuvos valdžiai ar gubernatoriaus politikai priešiškus straipsnius cenzūra konfiskuodavo visą laikraščio numerio tiražą, o redaktoriams skirdavo baudas. Tačiau šios priemonės buvo neveiksmingos. Todėl 1934 m. pavasarį „MemellSndische Rundschau“ buvo uždarytas, jo vyr. redaktorius Martynas Preikšas patrauktas į baudžiamąją atsakomybę. Svarbiu gubernatoriaus pagalbininku kovoje su Vokietijos konsulatu tapo karo komendantas, kuris, remdamasis 1934 m. liepos 12 d. prezidento Antano Smetonos pasirašytu Ypatingų valstybės apsaugos įstatų papildymu, įgijo daugiau galios. 1934 m. birželio 28 d. gubernatorius J. Navakas atšaukė provokiškąjį direktorijos pirmininką Ottomarą Schreiberį (Ottomar Schreiber) iš pareigų ir dar tą pačią dieną paskyrė naują direktorijos pirmininką – lietuvių frakcijos seimelyje atstovą Martyną Reizgį. Gubernatorius kartu su M. Reizgio direktorija nutraukė darbo sutartis su 411 laisvai samdomų tarnautojų, daugiausia CSA ir SOVOG narių. Iš pareigų buvo pašalinti apskričių savivaldybių viršininkai, du trečdaliai visų krašto viršaičių, į jų vietą paskirti lojalesni asmenys. Šiais veiksmais siekta susilpninti konsulato įtaką autonominių įstaigų veiklai. Pažymėtina, jog krašto provokiškosios politinės jėgos protestavo prieš O. Schreiberio atstatydinimą ir seimelyje atsisakė patvirtinti M. Reizgio direktoriją, tačiau gubernatoriaus tai nesustabdė. Minėtos priemonės ir Lietuvos valdžios pozicija pradėti Neumanno ir Sasso procesą sukėlė didelę reakciją Vokietijoje”, – apie J. Navako veiklą rašė I. Jakubavičienė.

1935 m. sausį J. Navakas kreipėsi į Vyriausybę, kad jam būtų suteikti papildomi įgaliojimai kovai su naciais, bet spaudžiant Vokietijai ir vietos vokiečiams, jau pavasarį buvo atleistas iš gubernatoriaus pareigų.

1934–1939 m. Klaipėdos gubernatoriaus patarėju dirbęs Martynas Anysas savo atsiminimuose rašė, kad premjeras Juozas Tūbelis pareiškė, jog ir prezidentas Smetona „esąs nuomonės, kad Klaipėdos krašto politika turi būti pakeista”.

„Teksią gubernatorių pakeisti — gub. Navakas esąs pavargęs, jam vertėtų pasiimti atostogas. Tačiau Navakas nekreipęs dėmesio į Tūbelio raginimą išvykti atostogų. Pagaliau 1935 balandžio 4 Navakas pakeistas Vladu Kurkausku, turėjusi didelį ūkišką patyrimą ir daug veikusį ekonominėse organizacijose”, – rašė M. Anysas.

Vėliau J. Navakas dalyvavo Lietuvos tautininkų sąjungos veikloje. 1940 m. birželį sovietinės okupacinės valdžios suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, 1941 m. Birželio sukilimo metu buvo išlaisvintas.

„Per nacių Vokietijos okupaciją slapstėsi. 1944 artėjant SSRS kariuomenei traukėsi į Vakarus. Kurį laiką gyveno Lenkijoje, kur jį suėmė SSRS žvalgyba ir atvežė į Vilnių, ne kartą mėgino užverbuoti. Jam atsisakius 1951 01 15 suimtas ir nuteistas 10 m. kalėti. Išvežtas į Sibirą mirė lageryje (tarp kalinių buvo A. Solženicynas, V. Sezemanas)”, – Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo Vytautas Raudeliūnas ir Vytautas Šilas.

Anot M. Anyso, J. Navakas buvo „labai impulsyvaus būdo ir nemėgo jokių švelninančių patarimų, ypač paskutiniais savo valdymo mėnesiais”.

„Jis savo kova su nacionalsocializmu buvo tiek persiėmęs ir savo politiniu pasisekimu tiek įsitikinęs, jog į kiekvieną asmenį, kuris pasireikšdavo kitaip, žiūrėjo kaip į asmeninį priešą”, – rašė M. Anysas.

M. Anyso nuomone, gubernatorius pakankamai neįvertino nacionalsocialistinės Vokietijos ūkinės ir politinės įtakos ir jos sukeliamo politinio triukšmo pasekmių.

Ilgametis direktorijos pirmininkas

1935 m. lapkritis į Klaipėdos kraštą atnešė dar vieną politinę naujieną, turėjusią ilgalaikių pasekmių. „Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė J. Navako įpėdiniu tapusio V. Kurkausko sprendimą, kuriuo jis nuo lapkričio 27 d. krašto Direktorijos pirmininku paskyrė Augustą Baldžių iš Petrelių, 1926 m. jau buvo dirbusį Erdmono Simonaičio vadovaujamoje direktorijoje.

O pastarais jau paskelbė, kad Direktorijos nariais skiria laukininką Otto Sziegaud iš Trakininkų bei du klaipėdiečius – pirklį Willy Betke ir knygų vedėją Ernst Surau.

A. Matulevičius Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad 1883 m. prie Rusnės gimęs A. Baldžius buvo suvokietėjęs lietuvininkas. Jis buvo 1925 m. įkurtos Klaipėdos krašto žemės ūkio partijos centro valdybos narys.

„Nelegalių Ūkio banko (Landschaftsbank; įkurtas 1923), fiktyvios kredito bendrovės Kreditverband Memelländischer Grundbesitzer (įkurta 1925; abu Klaipėdoje), kredito bendrovės Agraria Kreditgesellschaft (įkurta 1927 Tilžėje) vienas vadovų. Per jas iš Vokietijos gaunamomis lėšomis rėmė vokiečių revanšistines partijas. A. Baldžius su kitais Lietuvos valdžios 1934–35 buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Vokietijai reikalaujant 1938 byla nutraukta. Nacių spaudžiamas vykdė provokišką politiką – atšaukė Klaipėdos kr. gubernatoriaus J. Navako, M. Reisgio ir J. Brūvelaičio lietuviškų direktorijų tariamai neteisėtus veiksmus – administracinius pertvarkymus, viešų užrašų vien lietuvių kalba vartojimą, t. p. į tarnybą grąžino be teismo sprendimo atleistus nacių partijos padalinių narius. Pagrįstai grąžino į liaudies mokyklas 1923 nuostatus, kuriais remiantis mokinių dėstomoji kalba nustatoma pagal jų namuose vartojamą gimtąją kalbą, o ne pagal pavardes. A. Baldžio politika prisidėjo prie Lietuvos Respublikos suvereniteto silpninimo krašte, vyriausybės ir valstybinių įstaigų izoliavimo nuo autonominio Klaipėdos kr. Reikalų”, – apie iki 1939 m. sausio direktorijos pirmininku buvusio A. Baldžiaus veiklą rašė istorikas.

Pasak jo, 1939 m. sausį A. Baldžius grįžo į savo ūkį, o po to kai Vokietija okupavo Klaipėdos kraštą, gavo tik Šilutės medžiotojų draugijos pirmininko pareigas.

„1944 pasitraukė į Vokietiją, apsigyveno Holsteine; dirbo balniumi. Traukiantis Labguvoje mirė žmona. Antrą kartą vedė tikrą lietuvę. Nuo 1945 sirgo, kelis kartus gydėsi ligoninėje. Tremtyje suprato, kad jo veikla Landwirtschaftspartei buvusi lietuvininkams ir tėvynei žalinga. Baldžius atsimetė nuo vokietininkų ir vokiečių, tapo Mažosios Lietuvos tarybos nariu”, – apie 1952 m. Segeberge, Schlesswigo-Holsteino krašte, Vokietijoje mirusio A. Baldžiaus likimą rašė A. Matulevičius.

Lietuviški pavadinimai – užmarštin

O 1938-ųjų lapkritį, po to, kai visoje šalyje buvo panaikinta karo padėtis, toliau daugėjo ženklų, liudijusių kaip Klaipėdos kraštas slysta iš Lietuvos rankų.

„Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė lapkričio 21 d. Klaipėdos burmistro ir miesto policijos valdybos sprendimą: „Montės gatvei Klaipėdoje iš mūsų pusės vėl duodamas pavadinimas „Moltke’s gatvė.“ Prezidento Smetonos alėjos dalis nuo Fabriku gatvės iki Uniono gatvės resp. iki Geležinkelio pylimo (anksčiau Otto Bottcher’io gatvė) vėl pavadinama „Otto-Boettcher’io gatvė“. Friedrich-Wilhelm’o gatvė lietuvių kalba dabar vadinama nebe Laukininkų gatvė, bet ,,Friedrich-Wilhelm’o gatvė“.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (KU BRIAI) direktorius dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis: tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje” rašo, kad Klaipėdos mieste dauguma gatvių ir aikščių pavadinimų vietos lietuvių vartosenoje iki 1923 m. neturėjo jokių atitikmenų – kitaip nei krašto kaimų pavadinimų atveju. Tad Klaipėdoje 1924 m. daugelis gatvių pavadinimų buvo tiesiog išversta iš vokiečių kalbos – jokio oficialaus nutarimo dėl šių pavadinimų keitimo kol kas nepavyko rasti. Tik žinoma, kad 1924 m. lapkričio pabaigoje Klaipėdos gatves jau buvo pradėta ženklinti lentelėmis su lietuviškais pavadinimais.

Kai kurias atvejais iš lietuvių vartosenos stengtasi pašalinti pavadinimus, susijusius su politiškai nebeaktualiu kontekstu – nauji lietuviški pavadinimai pirmiausia buvo suteikti tokioms gatvėms kaip Friedrich Wilhelm Strase (tapo Laukininkų), Alexanderstrase (pervadinta į Liepų). Tačiau toks toponimikos lituanizavimas nenaikino vokiškųjų pavadinimų.

Prezidento A. Smetonos alėjos vardo suteikimo buvusiai Aleksandro (dabar – Liepų) gatvei iškilmės. Iš tribūnos kalba tuometinis miesto vadovas Erdmonas Simonaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„1934 m. Lietuvai įsikišus į autonominę kompetenciją, miesto policijos valdybos sprendimais buvo pervadintos trys gatvės. 1934 m. liepos 21 d. sprendimu Liepų ir Pailgintoji Liepų gatvės buvo pervadintos Prezidento Smetonos alėja. Šis pervadinimas prolietuviškai orientuotai Klaipėdos visuomenės daliai pašalino labai nemielą problemą, kadangi Pailgintoji Liepų g., dar prieš Hagos tribunolo verdikto paskelbimą 1932 m. mirus Otto Bottcheriui, vokiškai buvo pavadinta šio Antano Merkio atstatydintojo direktorijos prezidento vardu. Sykiu tai buvo duoklė 1934 m. rugsėjį Lietuvoje numatytam švęsti A. Smetonos 60-mečiui (Prezidento Smetonos vardu 1934 m. buvo pervadinta ir Princo Joachimo gatvė Šilutėje). Panašų simbolio reikšmės keitimą matome ir kito gatvėvardžio atveju: rugsėjo 28 d. sprendimu Moltke’s gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Montės gatvę. Generolas Helmuthas von Moltke, Prūsijos pergalių prie Kionigrėco (1866 m.) ir Sedano (1870 m.) architektas, Klaipėdos miesto garbės pilietis, lietuviams atrodė esąs itin ryškus svetimos tapatybės ideologijos simbolis. Ir atvirkščiai, Enriko Montės (tarpukario rašyba), tuomet laikyto „senovės prūsų ir lietuvių“ pasipriešinimo užkariautojams „vokiečiams“ simboliu, figūra buvo itin paranki Neumanno ir Sasso bylos ideologiniame kontekste”, – apie 1938 m. panaikintų gatvėvardžių atsiradimo istoriją rašo V. Safronovas.

Žydai turtą išpardavinėjo pusvelčiui

Dar ryškesnis būsimų sukrėtimų Klaipėdos krašte ženklas buvo 1938-ųjų lapkritį fiksuotas čia gyvenusių žydų elgesys.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pateikiamais duomenimis, šios tautybės žmonių skaičius Klaipėdoje nuo 2000 žmonių 1910 metais buvo išaugęs iki 7000 1939 m. Istorikas Joachim Tauber nurodo iki 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos krašte gyvenus 3 000–4 000 žydų. Sergiušo Mikuličiaus (Sergiusz Mikulicz) manymu, 1938–1939 m. Klaipėdos krašte gyveno 6 000 žydų. Sigitos Barniškienės nuomone, minėtu laikotarpiu Klaipėdos krašte galėjo gyventi 8 000 žydų o Kurt Benjamin manymu, iki 1939 m. kovo 20–23 d. įvykių vien Klaipėdos mieste galėjo gyventi daugiau kaip 9 000 žydų.

1938 m. lapkričio pabaigos „Vakarų” antraštė skelbė: „Žydai apleidžia Klaipėdą”.

Österreichische Nationalbibliothek nuotr

KU BRIAI dr. Hektoro Vitkaus teigimu, dar 1937 m. Vasarį Klaipėdos miesto taryba buvo priėmusi nutarimą, ribojusį žydų tautybės specialistams įsidarbinti daugelyje profesijų ir tai buvo lūžinis momentas, kada žydų kilmės Klaipėdos miestiečiai pradėjo svarstyti apie išvykimo būtinybę.

„Ne mažiau rimtas perspėjimas suskubti išvykti buvo 1938 m. lapkričio mėn. įvykęs Klaipėdos vokiečių tvarkos tarnybos (vok. Ordnungsdienst) maršas miesto gatvėmis ir lapkričio 9–10 d. „Krištolo nakties“ įvykiai Trečiajame reiche. Nuo šiol daugelis Klaipėdos krašto žydų suprato, kad krašto grįžimo Vokietijai atveju gali labai greitai nebelikti galimybių emigracijai. Klaipėdos krašto gyventojus jau buvo pasiekusios žinios apie sudėtingą Austrijos ir Sudetų žydų padėtį, todėl krašto žydai nebeturėjo iliuzijų dėl savo galimybių nacionalsocialistinio režimo sąlygose. 1938 m. rudenį įsisiūbavus priešrinkiminei kampanijai į Klaipėdos krašto Seimelį nacių rasinės teorijos ideologemomis indoktrinuotų antisemitinių nuotaikų sklaida tapo ganėtinai akivaizdi. Jau lapkričio mėn. krašte susikūrė pirmieji tvarkos tarnybos (Ordnungsdienst) daliniai, kurie išplėtė antisemitinę agitaciją. Tai skatino Klaipėdos krašto žydus suskubti išparduoti savo verslus, prekes ir nekilnojamą turtą, atsiimti iš bankų indėlius ir keltis iš krašto”, – teigia H. Vitkus.

„Ateina žinios iš Tauragės, Kretingos, Šiaulių, Kauno ir kitų Lietuvos, vietų, kad tuose miestuose labai pabrango butai, nes ten apsigyveną daug iš Klaipėdos pabėgusių arba bėgančių žydų. <…> Štai ant stalo guli paskutinių dviejų dienų Klaipėdos dienraščiai. Niekados juose nebūdavo tiek siūlijimų parduoti namus, sklypus, baldus ir net visas su pilnu įrengimu ir prekėmis krautuves. <…> Vienos firmos aiškiai parodo savo vardus, kitos prisidengia: „sužinoti šio laikraščio administracijoje pagal Nr. Nr.“ Pasiteiravus minėtose administracijose sužinoma, kad tų skelbimų padavėjai yra taip pat žydai. Žodžiu, pasiulijimų parduoti laikraščiuose yra didi daugybė. Tačiau su pirkėjais yra daug blogiau. Kai kurie žydai siūlo dideli komisą už jų siūlomų turtų pardavimą. Jeigu kas ir nuperka, tai už pasakiškai mažas kainas. Gelžkeliečiai pasakoja, kad paskutiniu, metu labai pagyvėja prekinių traukinių judėjimas. Kasdien Klaipėdos stotyje yra pakraunama 6 iki 10 vagonų įvairių baldų, kuriuos iš Klaipėdos į Didž. Lietuvą veža Klaipėdos žydai. <…> Daugumą žydų yra tiesiog apimti panikos. „Gelbėti, kas dar galima išgelbėti”, toks yra dabar šūkis žydų tarpe. Klaipėdos gatvėse dabar kasdien gailina matyti ties namais stovinėjus sunkvežimius ir vežimus, į kuriuos kraunami įvairiausi daiktai. Tai išsikrausto žydai. Kaip skaičiuojama, iki sausio 1 d. Klaipėdoje būsią apie 350 butų, kurių dauguma iš 4 ir daugiau kambarių. Tas pats nervingumas reiškiasi ir finansų srityje. Iš vieno Klaipėdos banko šiomis dienomis išimta apie 60% indėlių. Kaikurie Klaipėdos bankai kas dieną išsiunčia nemažas sumas pinigu į Didž. Lietuvą. Apskaičiuojama, kad per paskutines dienas iš Klaipėdos išplaukė apie 2,5 mil. litų. Krizė jaučiama ir vekselių rinkoje, nes didelis vekselių skaičius, įvairių besilikviduojančių firmų, dabar nebediskontuojama, o tos firmos iš kitos pusės prekes parduoda tiktai už gyvus pinigus. Dar didesnis susijaudinimas jaučiamas sklypų rinkoje. Geri sklypai, patogiose vietose, kurie prieš metus kainavo 150-200.000 Lt, dabar parduodami už 75-100.000 Lt, taigi už pusę kainos, Vienas klaipėdiškis žydas pardavė savo sklypą, nustodamas 175.000 Lt. Kitas namų savininkas pardavė namą už 200.000 Lt, o prieš 5 merus jis už ją namą buvo mokėjęs 380.000 Lt”, – rašė „Vakarai”.

wiki-commons.genealogy.net nuotr.

Kitame numeryje jis informavo, kad kiekvieną vakarą Klaipėdos geležinkelių stotyje matyti labai daug žydų, kurie nakvoti važiuoja į Kretingą.

„Patiriame, kad žydai namų savininkai atsako butus pas juos gyvenantiems lietuviams, tuos butus perleisdami klaipėdiškiams žydams. Tas pats reiškinys esąs ir Gargžduose ir kitur artimesniuose Klaipėdos kraštui miesteliuose”, – rašė laikraštis.

Tame pačiame numeryje jis pranešė, kad Priekulės apylinkė liko be gydytojo – medikas Schachnowitz po to kai buvo sudaužyta jo iškaba, nutarė apleisti Priekulę.

Kituose numeriuose „Vakarai” jau konstatavo, kad „prasideda ekscesai prieš žydus”.

„Vakar apie 17-18 val. ties „Salamander“ krautuve, kurioje vyksta visiškas išpardavimas, susirinko būrys jaunuolių, kurie trukdė publikai eiti į krautuvę pirkti. Vienas jaunuolis buvo įėjęs krautuvės vidun ir ten pakėlė triukšmą, bet atvykusi krašto policija jį nuramino ir sulaikė. Dėl kilusio triukšmo „Salamander“ krautuvė vakar turėjo užsidaryti ankščiau nustatyto, laiko. Šiomis dienomis grasinimai prieš žydus nesiliauja. Daug žydu rado laiškų, dėžutėse lapelius, kuriuose rašoma, kad nepirktų pas žydus. Pagėgiuose iškabinama įvairių priešžydiškų plakatų, daugiausia karikatūros iš antisemitinio Vokietijos laikraščio „Stūrmer“. Žydai įvairiai išjuokiami, vadinami komunistais ir kviečiama su jais kovoti. Šilutėje jau trečią kartą išdaužė žydo Šero košemos valgyklos langus”, – rašė laikraštis.

Antisemitiškas incidentas 1938 m. lapkritį vyko ir ties parduotuve „Salamander“ bei jos viduje, kai savininkas žydas nusprendė pasitraukti iš krašto ir surengė išpardavimą. AdM (Klaipėdos viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

Vėliau jis pranešė ir apie dar vieną antisemitinį incidentą Šilutėje, kur nuo 15 iki 18 val. prie žydų krautuvių stovėjo po vieną uniformuotą vaikiną ir perspėjinėjo publiką nepirkti pas žydus.

„Šiandien nuo 8 val. sargybos taip pat stovi”,- informavo „Vakarai”.

Pasak H. Vitkaus, dėl stiprėjančių emigracinių tendencijų žydų bendruomenėje 1939 m. sausio viduryje Klaipėdos krašto ekonomika jau buvo praradusi apie 30 mln. litų nuostolių. Istorikės Petronėlės Žostautaitės duomenimis, iki 1939 m. kovo mėn. įvykusio anšliuso Klaipėdos krašto ūkis patyrė apie 50 mln. litų nuostolių ir apie 35% sumažėjo pramonės produkcijos nuosmukį. Istorikės Ruth Leiserowitz skaičiavimais, bendra iš Klaipėdos krašto žydų į Lietuvą ir kitas valstybes perkelto turto vertė galėjo siekti apie 100 mln. litų. Ne mažiau reikšmingas žydų kapitalo iškėlimo padarinys buvo staigus kainų Klaipėdos krašto nekilnojamojo turto rinkoje kritimas, kuris sugriovė daugelio memelenderių namų savininkų ir valdytojų verslo planus.


    2020-11-28

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt