Mūsų šturmane ir kapitone?/ Kur tu?/ Svečiam uoste, baltam laive!/ Atsišauki, kur plauki?

Jau šventei Dangės tiltai pakelti,/ Jau jūron plaukti paruoštų laivų inkarai/ Seniausiai ištraukti.

Tik tyli švyturiai nebylūs ir akli/ Atsišauki, kur esi?!/Žinau žinau/ Kai tiltai pakelti/ Kai inkarai laivų jau ištraukti.

Mūsų šturmane ir kapitone,/ Išvedęs savo laivą/ Amžinybės jūron/ Atsišaukt nebegali...

Šių metų Jūros šventė – pirmoji, kai vienintelėje ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje jūrų kapitonų šventinėje eisenoje nebeboluos Jūreivystės mokyklos pirmosios pokario laidos kapitono Sigito Šilerio galva. Legendinis kapitonas, dėstytojas, diplomatas pernai vėlų rudenį išvedė savo laivą amžinybės jūron.

O rodos tik vakar, ne prieš tris dešimtmečius, jį sutikau, ne savo noru išlipusį į krantą ir toliau iki paskutinio atodūsio tęsusį savo gyvenimo kelionę, kurioje svarbiausia buvo jūra.

Kaip savo gyvenimo testamentą S. Šileris paliko novelių knygą „Kodėl anksti pražyla kapitonai”, o kaip ši knyga gimė – žiupsnelis prisiminimų beprasidedančios Jūros šventės proga.

Tuo metu dirbau sovietmečiu ėjusiame žinybiniame savaitraštyje „Lietuvos žvejys”. Jame visi žurnalistai buvo pasiskirstę, kas už kokią temą atsakingas. Man teko viena iš absurdiškiausių temų – socialistinis lenktyniavimas ir žinybinės profsąjungos veikla.

Jei gudrus, pamėgink nors žodeliu užsiminti, kad vadinamieji žvejų socialistiniai įsipareigojimai 100 proc. įvykdyti tik popieriuje – rytoj gali pats kristi už borto, t.y. netekti darbo spaudoje. Tad „šviečiau”, kaip išmaniau. Iškepi „guminę” žinelę ir dairaisi „aukos”, kuri patvirtintų, kad tai – šventa tiesa. Randi gyvą pašnekovą, kuris pasidalintų kasdieniais rūpesčiais, žvejo gyvenimo specifika – jau šventė. Deja, ta profesinė medžioklė ne visada pavykdavo, kai kada likdavau ir nieko nepešusi.

Taip atsitiko ir su naujai iškeptu, teisingiau, paskirtu tuometinio Lietuvos žuvų pramonės gamybinio susivienijimo profsąjungos pirmininku Sigitu Šileriu.

Kas atsitiko, kad ką tik į krantą išlipęs, gabus jūrų kapitonas, Lietuvai atstovavęs ką tik pasibaigusiame eiliniame TSKP suvažiavime, atsidūrė profsąjungos valdininko kėdėje?

Koridoriuose apie šį paskyrimą buvo kalbama visaip. Esą pažeidė TSRS ir JAV prie pastarosios krantų nustatytą žūklės tvarką. Taip buvo kalbama oficialiai, o kas įvyko „po kilimėliu” – istorija nutyli.

Taigi, ateinu susipažinti su naujai iškeptu profsąjungos bosu. Pasirodo, kad šis patyręs jūros liūtas yra patekęs į narvą. Jokios kalbos apie profsąjungas, juoba – socialistinį lenktyniavimą. Jis esąs čia tik laikinai, tuoj plauksiąs į jūrą, nes kapitonas turi gyventi jūroje, vesti laivą, bet ką tu, kranto žiurke, nusimanai apie tai, kodėl anksti pražyla kapitonai?

Nurijusi mestą priekaištą ir supratusi, kad toliau pešti popierinių soclenktyniavimo procentų iš šio jūrų liūto nepavyks, timpteliu jį už ūsų apie tuos anksti pražylančius kapitonus.

Pataikau: gal valandą klausiausi įdomių jūrinių nutikimų iš pirmų lūpų. Atsitokėjusi sumetu planą chuliganą – jokių profsąjungų, jei kapitonas visa tai išguldys raštu juodu ant balto. O šis pasipūtė ir paniekinamai mestelėjo: „O ką – ir parašysiu”. Sutarėme. Grįžau į redakciją, žinoma, tuščiomis. Laukiu. Praėjo savaitė, kita. Iš profsąjunginio vado – nė garso. Vėl minu jo kabineto slenkstį.

Kur rašinys, klausiu. Šis pasimuisto, sutrinka: „Neturėjau laiko”. Aš neatstoju, skambinu. Provokuoju – kur kapitono garbės žodis?! Pagaliau neapsikentęs gal po mėnesio ateina ir man prieš nosį tėkšteli ranka primargintą mokyklinį sąsiuvinį: še, pasiimk ir atstok.

Smalsu – vartau, skaitau. Matau šėlstančią jūrą, artėjantį prie laivo ledkalnį. Išmėtau iš rašinio perteklinius žodelius, įdedame profesionalaus jūros fotografo Savelijaus Golubevo vaizdų ir paleidžiame eiliniame „Lietuvos žvejo” numeryje.

Kitą dieną netyla ne tik mano ir kolegų telefonai, bet atsiliepia ir pats kapitonas. Sako nesitikėjęs tokio jūrininkų dėmesio. Taip žingsnis po žingsnio profsąjungos bosas ir „plaukė” į buvusias savo jūrines keliones. „Lietuvos žvejy” buvo išspausdinta apie 11 S. Šilerio pasakojimų.

Atėjus naujai Lietuvos valstybės atgimimo erai, šiuos rašinius, dar papildytus ir naujais, „Eglės” leidykla sudėjo į knygą „Kodėl anksti pražyla kapitonai”. Už šią knygą jos autorius vėliau buvo apdovanotas pirmąja „Albatroso” premija.

Gaila, kad nėra šios knygos pakartotinio leidimo, nes pirmasis tiražas ištirpo dar pristatymo metu Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Gal, paskaitę gyva kalba surašytas S. Šilerio noveles, daugiau jaunosios kartos atstovų pasirinktų jūrininko profesiją?

Ta proga – patrumpinta ištrauka iš minėtoje knygoje esančios vienos novelės.

Keša

Turiu blogą, o gal ir gerą įprotį nelaikyti laive keturkojų. Laivas – ne žemės gyventojams. Dar kai buvau jaunas šturmanas ir mano nuomonė mažai ką reiškė laivo įgulos gyvenime, su gailesčiu žiūrėdavau į besikankinančius šunis ir kates, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsirasdavo laive, o paskui geraširdžiai jūrininkai negalėdavo jų atsikratyti. Nė vienas gyvulėlis gerai nesijautė per audrą, nė vienam nepatiko siūbuojantis denis. Net kapitono nemalonėn kartą patekau per vieną tokį pasimetėlį kačiuką.

Krovėm tada silkes Šiaurės Atlante. Orai bjaurūs, darbo daug. Retas budėjimas baigdavosi be nuotykių. Pamenu, nutrūko žvejybos tralerio lynai. Audra kas minutę stiprėjo ir kapitonas sukomandavo pakelti krancus.

Tokiais momentais visi dirba iš peties. Tad man pasirodė keista, kad niekas neskuba pakelti vieno kranco. Ogi štai kas – ant jo įsikibęs visomis keturiomis peršlapęs, pasišiaušęs iš baimės kadaruoja nedidelis kačiukas. Krancas, daužomas bangų, šoka pragaro šokį, tai panirdamas juodon gelmėn, tai šoktelėdamas aukšty sulig laivo deniu.

Iš kur gyvūnėlis atsirado? Matyt, kurio nors žvejybos tralerio vyrai norėjo mums permesti jį ant denio ir nepataikė. Kišam katinui panosėn ilgiausią lentą, gal užsiropš nuo jos ant kranco. Kur tau, vargšelis, visomis keturiomis nagus suleidęs į krancą, o kai lenta baksteli jo nosin, tik dar klaikiau ima kniaukti. Tas jo kniaukimas varo iš proto. Niekam nekyla ranka kaukštelti jam per galvą. Išeitį randam netikėtai.

Vyrai atneša štormtrapą [laivo kopėčias], aš pakimbu už borto. Viena koja bandau sugauti šokinėjantį krancą ir nuplėšti nelaimingąjį katiną. Neįsivaizduoju, kaip man pavyksta, bet su keturkoju padarėliu rankose laimingai nuskrendu ant denio tiesiai kapitono panosėj.

Iš piktumo šis neprataria nė žodžio. (…)

Sako, tie keturkojai sutvėrimai nepripranta ir neprisiriša prie žmogaus, bet išgelbėtasis manęs nepalikdavo nė per žingsnį. Kai išdžiūvo vandenyno purslų išskalbtas jo kailis ir iš žalių akių dingo baimė, pasirodė besąs gražus dičkis katinas. Apsigyveno jis, žinoma, mano kajutėje. Kaip padarėlis džiaugdavosi, kai aš grįždavau iš budėjimo, glaustydavosi, murkdavo, prašydavosi išvedamas į denį! (…)

Gražiai su juo draugavome iki kranto. Abu sunkokai pakeldavome dažnas audras, abu nemėgome siūbuojančio denio, abu eidavome saldaus pokaičio: aš – po nelengvo budėjimo, o jis – pavargęs nuo laukimo.

Krante mano katino irgi niekas nelaukė, o aš negalėjau jam skirti pakankamai dėmesio, nes uoste šturmanui ir be to rūpesčių per akis.

Katinas išeidavo ir ilgai negrįždavo. Jo žaliose akyse atsirado kitokių žiburėlių. Mačiau, kad jose vietos man lieka vis mažiau. Galop atėjo diena, kai uosto teritorijoje jis visam laikui dingo man iš akių su tokia pat keturkoje drauge. Žalios akys negali būti ištikimos!

Nuo tada negaliu matyti laive jokio keturkojo.