Prieš porą savaičių vienas žavingas jaunuolis tarstelėjo, kad Klaipėdos dramos teatras su tokiu repertuaru toli nenuvažiuos. Kadangi esu teatro fanė, pradėjau ginti jį ir burbuliuoti: o kas čia nepatinka, įdomūs spektakliai, puikus festivalis ,,TheAtrium”.
Jaunuolis prieštaravo: ne, pernelyg jau į didelius menus teatras nuėjo, na ir negali teatras būti pilnavertis, nestatydamas visų žanrų spektaklių. Aha, pamaniau, komedijų jaunuoliui pritrūko! Tikrai! Jis visiškai rimtai pasakė, kad teatro repertuaras turi būti įvairus. Jaunuolis nebuvo šiaip praeivis gatvėje. Netgi pats vaidinęs šio teatro scenoje.
88-ajame Klaipėdos dramos teatro sezone jau spėjau pamatyti tris spektaklius. Vieną premjerą ir dar du šiųmetinius, tik iš praeito sezono. Be abejo, nei vienas iš jų nebuvo komedija. Nors neparašyta, kad tragedija. Bet patirtis artimesnė tragedijai nei dramai. Gal būčiau apie tai ir nesusimąsčius, jei ne paskutiniojo spektaklio atmosfera: teatro fojė ir salėje – prieblanda, žmonių tikrai netiršta, užimta maksimu 2/3 salės.
Jaunojo režisieriaus, Oskaro Koršunovo mokinio, Jokūbo Brazio ,,Storas sąsiuvinis” – geras spektaklis. Skaudus, tamsios atmosferos ir nuotaikos. Tikrai ne šviesesni buvo ir du prieš tai žiūrėti: ,,Vakarų krantinė” – ir vizualinė juoduma, kur veiksmas vyksta juodam vandeny, ir turinio prasme, kitam spektaklyje – ,,Fragmente” – bent gaisras buvo, vis akis spalvomis pasidžiaugė, bet turinys tai kaip po gaisro.
Beje, ,,Storą sąsiuvinį” žiūrėjau iš karto po ,,Fragmento” – nudžiugino ekologinis požiūris – scenografija buvo ta pati. Nejuokauju, veiksmas vyko toje pačioje scenoje sumontuotoje laiptinėje.
Bet nukrypau į detales. O norėjau parašyti, kad ir man po trijų spektaklių pasidarė per daug juodumos. Šviesos fojė prislopintos, visi mes juodai apsirengę, kavinėje irgi tamsu. Tai gal bent žvakes tada ant staliukų reiktų uždegti?
Pasilyginkime su Vilniumi: spektaklio vakarą Operos ir baleto teatras tviska visais sietynais, įpareigodamas ir publiką muzikos ar šokio šventei, kurios svečiai – pasitempę, ir šampano purslai ar karštas šokoladas su Hennessy taure tam vakarui pakylėja kiekvieną.
Tai gręžiuosi vėl į Klaipėdos dramos teatro repertuarą: manęs, aišku, neatsikratys jis ir statydamas spektaklius vien apie kančią. Bet bėda, kad uostamiestyje ne tiek daug mėgstančių kankintis už pinigus. Ir visiškai sutinku jau dabar su tuo jaunuoliu. Taip, pilnavertis teatro repertuaras turi būti įvairus. Turi būti spektaklių įvairiam žiūrovui. Nemanau, kad gerą komediją pastatyti yra lengva ir paprasta. Greičiau atvirkščiai – sudėtinga ir pavojinga. Ar tik ne paskutinė buvo prieš ketvertą metų P. Gaidžio režisuotas ,,Paradas”? Atrodo, keturis kartus parodė ir nuėmė? Aišku, apskritai, kadangi esame kryžių ir lietaus šalis, komedijas mažai kas stato. Tik Vilniaus Mažojo teatro ,,Madagaskaras” nemirtingas.
Rašau todėl, kad labai mažai kokybiškos diskusijos apie kultūrą Klaipėdoje. Ir apie teatrą konkrečiai. Klaipėdiečiai ilgai laukė atsidarančio po remonto teatro, labai daug tikėjosi. Vertinu teatro pastangas dirbti su tikrai intelektualia literatūrine medžiaga, bet kartu neapleidžia mintis, kad geras teatras sugeba pasiūlyti žiūrovui įvairovę. Klaipėdiečiai nori ir klasikos, ir istorinių dramų, ir poetinio teatro. Ar tai yra superuždavinys? Padiskutuokim.
Pritariu ,kad pasikeitė repertuaras…Nuvylė „Vakarų pakrantė”. Ėjau į šventę- patekau į tamsią salę…psichodeliką, kurios neoriu daugiau matyti.
Liūdna, nes daug reiškia geras režisierius.
Noris šventės , geros vaidybos, bet ne gal ir geros vaidybos visiškoje tamsoje.
Atiskraustėme iš Kauno į Klaipėdą. Klaipėdos dramos teatras sužavėjo spektakliais ir gražiu teatru. Norėtųsi daugiau spektaklių vaikams, bet visa kita džiugina. Sėkmės darbuose.
Atrodo, kad straipsnyje visiškai sudėtos mano mintys. Paskutiniuose buvome su vyru “Vakarų krantinė” ir “Storas sąsiuvinis” . Mėgstame ir mylime rimtus spektaklius, neprašome lėkštų komedijų. Bet taip, kiek niekada neičiau į Siaubo filmą, net ir patį geriausią, taip ir Tragedijos žanras manęs visai neatpalaiduoja, neskantina susimastyti, tiesiog kyla klausimai, kodėl teatras tokiu politiniu laikmečiu negali pasiūlyti “šviesesnio” spektalio. Kalbant su dėl vaikiškų spektaklių irgi sutinku su komentarais, kad labai jų trūksta ir tenka vykti į Kauną.
Manau,kad visuose Lietuvos teatruose ta pati problema.
Paėmus nacionalinį dramos teatrą,po Lietuvos teatro elito išvarymo,liko apgailėtini, paviršutiniškai pastayti spektakliai. Klaipėdos problema,per didelis vieno dramaturgijos žanro pasirinkimas. Norim įrodyti,kad esame rimtas teatras,ko pasekoje, su riboto lankomumo žyme. Beto, labai jau pradėjo kainos kandžiotis.
Kas liečia koncertų salę,tai akivaizdžiai nustekentas repertuaras, pretenduojantis į rajono kultūrnamio salės vardą.
Teatras kaip ir visi kiti, kai kur trūksta, kai kur perdaug. Kas pastatys gerą komediją šiandien? Sunku bus išsisukti be banalaus humoro nes žiūrovas irgi nebe tas. Praeitame sezone tikrai buvo ką pamatyti: „Tarp Lenos kojų”; „Meilė”; „Euridikė”; „Varovai” ir mano skoniui tinkamas, net nežinau kelintą kartą žiūrėtas „Pašaliniams draudžiama”. Yra spektaklių, kurie super sunkūs pavyzdžiui Nekrošiaus, arba kurių nesuprasi be konteksto pavyzdžiui Dūda Gratz „Tarp Lenos kojų”, bet yra ir tokių, kurie yra lengvo vartojimo kaip „Elzės žemė”. Visi randa savo žiūrovą. O apie komedijas tai net sunku ką gero ir prisiminti, nebent „Balius Savojoje” ir tas iš Muzikinio teatro.
Kažkada buvau teatro fanė.Nieko nepraleisdavau.Dabargi tiesiog nebėra ko žiūrėti.Nykuma.O ir tos nykumos labai skystai.Teatras nebeliko jokia šventė sielai.Kai prisimenu kokius spektaklius rodydavo – dabar verkti norisi.
Esu buvęs Klaipėdos dramos teatro gerbėjas. Kai kuriuos spektaklius (pvz., Gaidžio režisuotas komedijas) žiūrėdavau ne po vieną kartą. Paskui man ėmė nebeįtikti ir repertuaras, ir režisūra, ir vaidyba. Kokia ten vaidyba, jei visos emocijos, net tokios priešingos, kaip sielvartas ir džiaugsmas, išreiškiamos vienodai – riksmu! Pasibodėjęs riksmais ir triukšmais iš scenos, į teatrą nebeinu. Paskutinis spektaklis, perpildęs kantrybės taurę – „Frank Kruk”. Kiek jau bus metų? O gal per tą laiką kas pasikeitė į gera?
Sveiki, esame matę visus Klaipėdos dramos teatro spektaklius ir taip pat galiu paantrinti, jog po premjeros „Vakarų krantinė”- labai nuliūdome su žmona… Vien tragedijos. Turi būti žanro pasirinkimas.. Jau planuojame vykti į kitų miestų spektaklius. Taip pat turime 3 vaikus…. Jau bent „Katės namai ” ar pan. Pakartotų mažesniesiems žiūrovams, jei nieko naujo neplanuoja….
Savo nuomonę apie Klaipėdos dramos teatrą rašau palyginus jo ir dramos teatrų Kaune ir Vilniuje repertuarą. Dar anksčiau rašiau teatro direktoriui V . Jočiui, beje atsakymo laukiu daugiau kaip 3 metus. Sakykite, ar yra dar kur panaši įstaiga, kuri taip nekęstų savo regiono vaikų? Ta pati “Sniego karalienė” daugiau kaip 4 metai ir nieko daugiau? Vaikai per 4 metus užaugo, o kito spektaklio jiems nėra! Todėl esame priversti spektaklių vaikams ieškoti Kaune. Beje, ten vaikai neužmiršti, yra iš ko pasirinkto! Kodėl Klaipėdoje statomos tik vienodos vienodo sukirpimo pigios (autorinių teisių ?) pjesės? Kur klasika, į kurią būtų galima eiti su klase? Šitas sezonas- visiškai nykus. Ponai Dramos teatre! Neištemps viso repertuaro atvažiuojantis D.Meškauskas ir amžina Sniego karalienė! Jokios fantazijos, jokios įvairovės ir matyt, jokio nori ką nors keisti. Greit užmiršim, kad toks teatras yra ir Klaipėdoje.
V. Jočys yra teatro aktorius. Teatro direktorius yra Tomas Juočys. Nenuostabu, kad laukiate atsakymo 3 metus.
teatre yra baras, kuris per gėrimų prizmę suteikia tam tikro šviesumo ir skaidrumo, jeigu kam DRAMOS teatre per daug tamsos 🙂
Man ten nieko netrūksta. Klaipėdos dramos teatre, ta prasme. Kai noriu tūpai pažvengti, einu į NEkoncertų salę. Va apie tos skylės repertuarą tikrai reikia rimtos diskusijos. Berods, jos misija Klaipėdoje buvo aukštosios kultūros puoselėjimas, o nusirista iki kaimo kultūros namų (Domino) lygio. Nebūtų Bačkaus entuziazmo ir ryšių – išvis nekelčiau ten kojos.
Iš tiesų Koncertų salės reikalai vis prastėja. O ypač – po direktorės Žičkuvienės pakeitimo.
Kalbant apie spektaklius vaikams teatre – tai iš tiesų jų per mažai, nors vaikai noriai į juos eina, o ir tėvai rūpinasi nuvesti vaikus net jei patys teatro suaugusiems nemėgsta.
Kaip galima tikėtis, jog iš vaikų užaugs išsilavinę mėgstantys teatrą žiūrovai, jei jie nesilankys teatre nuo mažens? Teatras turėtų apie tai pagalvoti.