30-metė kūno rengybos (fitneso) instruktorė Anna Kločko iš Ukrainos Klaipėdoje gyvena ir dirba jau daugiau nei metus. Ji atvyko iš Charkovo srityje esančios Slobožanskojės gyvenvietės. Per tą laiką ji pusmetį suspėjo padirbėti „Eolos” sporto klube, o nuo gruodžio perėjo į „Apelsiną”. Kartu ji dar darbuojasi ir viename Palangos sporto klube bei veda individualius užsiėmimus ir teigia visai nepavargstanti, dirbama per tris vietas.

Dalį savo atlyginimo ji perveda Ukrainos armijai.

Priverstinė emigracija šiai kovingai merginai netapo kliūtimi jos karjeros kelyje – ji iš savo klientų mokosi lietuvių kalbos, o su tais, kurie visai nesupranta rusiškai, kalbasi per vertėją. Anna darbe taiko „ukrainietišką” treniruočių stilių, kuris yra sunkesnis ir griežtesnis – pradžioje lietuvių klientai jo baiminosi, o dabar jau patys prašosi užrašomi pas ją.

Į Lietuvą trenerė atvyko kartu su 10-mečiu sūnumi Aleksandru, o Klaipėdą pasirinko dėl to, kad jos vyras mūsų mieste jau 7 metus dirba suvirintoju.

Turiu prisipažinti, jog Anna – pati pozityviausia iš visų iki šiol mano kalbintų ukrainiečių, į viską žiūrinti iš teigiamos pusės, o blogus dalykus vertinanti su humoru. Kartu ji parodė, ką reiškia iš tikrųjų užsiimti mėgstama veikla bei įrodė esanti dvasiškai labai stipri.

„Ukrainoje savo gyvenvietėje 7 metus dirbau trenere fitneso centre. Iki praėjusių metų vasario 24-osios viskas klostėsi puikiai, kol 5 val. ryto manęs nepažadino mama. Ji pranešė, kad prasidėjo karas. Iškart ėmiau ieškoti naujienų socialiniuose tinkluose, bet dar porą valandų tuo negalėjau patikėti, nors prieš porą dienų apie tai, kad šalia mūsų sienų stovi rusų technika, jau kalbėjo visas Charkovas. Aš tuo netikėjau. Sakiau, koks karas 21-ame amžiuje? Lagaminus ėmėme krautis, dar net nenusprendę, kam ir dėl ko tai darome. Pirmas dvi savaitės užsidariau savyje, su niekuo nebendravau, net su mama ir sūnumi. Tik sėdėjau ant lovos, o sukaukus sirenoms, puldavau į koridorių”, – karo pradžią prisiminė Anna.

Jiems pasisekė, kad Slobožanskoje nebuvo aktyvių karinių veiksmų, tačiau šalia buvo okupuotas Iziumas ir Balaklėja. Taip pat rusai apšaudė ir kaimyninę Blagodatnoje gyvenvietę, kurioje anksčiau buvo karinė bazė. Todėl Slobožanskoje nuolat buvo girdimi sprogimai ir kaukė sirenos.

Balandžio 15-ąją Anna su sūnumi nusprendė išvykti, o jos tėvai pasiliko.

„Iki Lenkijos automobiliu vykome tris paras, o ten mane jau pasitiko Andrejus ir parsivežė į Klaipėdą. Pradžioje jo firma mums padėjo, apgyvendino hostelyje. Per tą laiką planavome išsinuomoti būstą, bet mums nesisekė – niekas nenorėjo ukrainiečių su vaiku. Atsikalbinėjimai buvo patys įvairiausi, pavyzdžiui, kad viename kambaryje negali gyventi trys žmonės. Nors mes net turėjome rekomendaciją iš vyro darbo. Po daugybės neigiamų atsakymų Andrejaus firmos darbuotojai patys ėmė skambinti šeimininkams ir už mus tartis lietuviškai. Kai jau ruošėmės palikti hostelį, atsirado pranešimas apie naują išnuomojamą butą. Mes iškart paskambinom šeimininkams ir tą pačią dieną sudarėm nuomos sutartį, net neapžiūrėję buto, nes man jau buvo tas pats”, – apie įsikūrimo Klaipėdoje sunkumus pasakojo Anna.

Jos sūnus Santarvės progimnazijoje ėmė lankyti ukrainietišką klasę bei užsirašė į futbolą. Tad jo gyvenimas nelabai pasikeitė ir jis sugebėjo greitai adaptuotis.

Nors Anna ieškojo darbo, dėl patirtų išgyvenimų ir užsidarymo savyje nenorėjo grįžti prie kūno rengybos, kad nereikėtų bendrauti su daug žmonių. Ji net ėmė galvoti apie darbą gamykloje.

„Tačiau vėliau supratau, kad fitnesas man pirmiausia yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Be jo aš negaliu kvėpuoti. Mėnesį laiko praleidau, apimta apatijos, o vėliau per google ėmiau ieškoti, kokių Klaipėdoje yra sporto klubų bei per vertėją ėmiau siūlyti savo paslaugas. Man paskambino iš „Eolos,” pasiūlė dviejų savaičių stažuotę, vėliau – vasaros metu pakeisti trenerius, o dar vėliau priėmė dirbti nuolatinai. Mano kaip kūno rengybos trenerės kvalifikacijos dokumentai liko Ukrainoje, tačiau aš turėjau tarptautinį elektroninį Zumbos instruktorės sertifikatą ir to pakako. Nors gruodį šis klubas užsidarė, mane iškart pakvietė į „Apelsiną”, – pasakojo ukrainietė.

Anna džiaugiasi, kad Lietuvos darbdaviai yra geranoriški ukrainiečių atžvilgiu.

„Man Lietuvoje patinka tai, kad jei čia nori tęsti savo darbinę veiklą, viską duoda – tik imk. Dėl to man nekilo jokių sunkumų”, – sakė ji.

Iš pradžių ukrainietė Klaipėdoje planavo praleisti tik vasarą, nes tikėjo, jog per tą laiką karas baigsis. Ji net nepajuto, kaip greitai praėjo metai, kai ji gyvena Lietuvoje.

„Čia man dirbti lengviau nei Ukrainoje, nes man per mėnesį skiriama 20-30 treniruočių, kai Ukrainoje – 200. Be to, Lietuvoje didesnis atlyginimas. Tačiau pragyvenimo lygis dėl kainų skirtumo yra maždaug toks pat, tik čia turiu daugiau laisvo laiko”, – palygino Anna.

Darbe ukrainietė aktyviai mokosi lietuvių kalbos, individualių užsiėmimų metu klientų klausinėdama, kaip verčiamas vienas ar kitas žodis. Per grupines treniruotes ji dažniausiai kalba rusiškai, o tiems, kurie nesupranta, kiti klientai pakomentuoja lietuviškai. Blogiausiu atveju pereina prie anglų kalbos. Jai kol kas neteko sutikti lietuvių, kurie ją kritikuotų dėl to, kad ji nemoka laisvai kalbėti lietuviškai, bet supranta, jog mokytis reikia vien iš pagarbos klientams.

Ukrainietė pastebėjo, jog ukrainiečių ir lietuvių elgesys sporto salėje skiriasi, tad ir ji pati prisitaikė prie naujosios klientūros.

Pavyzdžiui, Ukrainoje per treniruotę ji galėjo sau leisti kalbėti nerinkdama žodžių, net vartoti necenzūrinę kalbą, kad labiau motyvuotų klientą, o Lietuvoje prie to žmonės nėra pratę ir įsižeidžia. Be to, Ukrainoje su klientais Anna buvo įpratusi dirbti griežčiau, juos maksimaliai apkraudama, o lietuviai pageidauja lengvesnių treniruočių, tikslo siekdami be papildomo streso. Iš pradžių kai kurie lietuviai dėl esą per daug sunkių treniruočių net atsisakė Annos, bet vėliau priprato.

Tame ji mato ukrainiečių ir lietuvių mentalitetų skirtumus, bet neteigia, jog kuris nors iš jų yra geresnis ar blogesnis.

Anna nežino, kaip toliau susiklostys jos gyvenimas, bet yra patenkinta tuo, kaip jis klostosi Lietuvoje.

„Mane traukia namo, neseniai buvau nuvykusi į Ukrainą. Gyvenimas ten vyksta, bet toks įspūdis, kad laikas yra sustojęs 2022 m. vasarį. Namuose, žinoma, gerai, bet baisu. Man patinka Klaipėdoje, manau, kad joje greičiausiai pasiliksiu. Juk čia Europa ir čia mano sūnui yra didesnės mokslo, o man pačiai – profesinės perspektyvos”, – pokalbį baigė Anna.