Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-08 |
Girulių kultūros paveldo saugotojai numatytose statyti gyvenamųjų namų valdose vienas po kito patyrė dvi netektis: 2023 m. vasarį buvo nugriautas ant kalvos plynaukštės buvęs Vaikų sanatorijos mokyklos pastatas, o metais vėliau greta buvusios Vaikų tuberkuliozės sanatorijos (Girulių plentas 4) didžiųjų statybų išvakarėse ekskavatoriaus kaušas „nubraukė“ Franco viešbučio fontano liekanas. Sunaikino paskutines, dar žymias poilsiavietės gerbūvį kūrusios įstaigos erdvinį-daiktinį paliudijimą. Atsiradusi plynia sumažino vietovės paveldosaugines vertes, tačiau padidino parduodamų valdų plotus.
Pamėgtos lankymo vietos netekę giruliečiai nenuleidžia rankų ir bando atnaujinti dar likusį Kurhauzo parko fontaną bei kalvos papėdės laiptus. Pateikiu santrauką tyrimo ir į ankstesnį pagrindinės Memelio priemiesčio poilsiavietės kultūrinį palikimą ragindamas pažvelgti kaip į Memelio pirklių labdariškos veiklos vietą, kur visuomenės labui bandyta įgyvendinti gražaus ir kilnesnio gyvenimo idėja.
Viena už kitą gražesnės vilos, restoranai ir gydyklos
1863 metais šeši Klaipėdos pirkliai išsinuomavo valstybei priklausančią maždaug už 7 km nuo miesto plytinčią vietovę (Klaipėdos pirklių medelyne (girininkijoje) ir pradėjo statytis vasaros poilsio namus. Seniausias, nors dėl to tyrėjai galutinai dar nesutaria, vadinamasis Franz viešbutis (Eduard Franz Hôtel, Logierhaus) statytas apie 1874-1880 metus. Čia buvo teikiamos apgyvendinimo, purvo, mineralinių ir karšto vandens sveikatinančios vonios, gydėsi nervų, širdies ir plaučių ligomis sergantieji. Pagrindiniai gydyklos varžovai ir veiklos antrininkai buvo maždaug tuo pačiu laiku ar keliais metais vėliau pastatyti H. A. Rhetz svečių namai (Gasthaus), vėliau jie vadinti tiesiog Girulių kurhauzu (Kurhaus-Försterei).
Įstaigoje veikė restoranas, teikta daugiau pramoginų paslaugų. Šio lankytojams mielo kampelio 1874 metų vaizdą išsaugojo Memel karalienės Luizės gimnazijos Gamtos pažinimo ir piešimo mokytojas, rektorius E.G.J. Waldhauer‘is. Pastatas 1909 m. degė, ir jo liekanas su aplinkinėmis valdomis už 65 tūkst. markių įsigijo iš Tilžės atvykęs Friedrichas Marksas. Pastatas atnaujintas kiek kuklesne išvaizda, tačiau didesne erdve ir laisvesne pramogų dvasia. Veiklusis H. A. Rhetz ir toliau plėtojo verslą viešbučiuose-restoranuose „Lardong, „Villa Diana“, „Concordia“, „Pilaitė prie jūros“ ir „Vila ant uolos“.
Giruliuose kūrėsi garsių Memelio miesto pirklių giminių šeimos. 1880 m. moreninės stačiašlaitės kalvos viršūnėje pastatytos medinės „Villa Seeblick“, pirklio, Italijos vyriausybės garbės konsulo Hermann Gerlach vasaros poilsiavietė (Sommerresidenz), klestinčios įmonės pirklių ir slaptųjų komercijos tarėjų brolių, miesto tarybos atstovų ir Britanijos konsulų Wilhelm ir Heinrich Pietschų vila su pagalbiniais statiniais, gretimais burmistro (1918-1939) Gustav Schulz ir baldų ir medienos gaminių pirklio Richard Pierach namas. Išpuoselėta poilsiavietė po 1878 m. pervadinta į Försterei (nuo 1923 m. – Giruliai).
Bendruosius klausimus derino ir svarstė miesto atstovų, Vilų ir viešbučių savininkų valdyba (vadinamas Comité). 1894 m. įkurtas pliažas. Ilgainiui Giruliai viešbučių, poilsio ir gydymo įstaigų gausa, išpuoselėta aplinka bei teikiamų paslaugų įvairove bemaž nenusileido nuo kitų Rytprūsių provincijos poilsiaviečių Rauschen, Krante (Cranz) ar Juodkrantėje (Schwarzort).
Atminimo ženklai labdariams
XIX a. miestų ir poilsiaviečių, ypač sveikatinimo įstaigų plėtra susijusi su labdarių ir rėmėjų veikla. Dalis iki mūsų dienų likusių pastatų ir parkų yra jų dosnios rankos ir nepaliaujamo rūpesčio visuomenės gerove paliudijimas. Žymiausias ir ryškiausią žymę miesto bendruomenės atmintyje palikęs memelietis pirklys Julius Liudvikas Vyneris. Memelio geradaris, magistrato narys (nuo 1833 m.) 1820 m. sausio 7 d. pasirašė raštą, kuriuo miestui perleido savo žemes. Jų vietoje įsteigtos kapinės. Skyrė lėšų mergaičių prieglaudai ir ugdymui, ligoninės statybai, jo rūpesčiu nutiestas pasivaikščiojimo takas į Karališkąjį miškelį po 1862 m. vadintas L. V. Vynerio promenada. Labdario veikla ir palikimas buvo sektinu pavyzdžiu kitiems.
Varžėsi nuveiktais darbais
Kurdami gerovę sau, vilų ir viešbučių savininkai pagal išgales prisidėjo prie darnios ir sveikos visuomenės idėjos įgyvendinimo. Minėtasis slaptasis komercijos patarėjas W. Pietschas 1893 m. skyrė lėšų pagrindiniam keliui iš Memelio į Girulius sutvarkyti. Per smėlio palves vingiavęs vieškelis ištiesintas ir prisodrintas moliu ir žvyru. Įrengta Karklės (šiaurinė) nuovaža per palvę į paplūdimį, galutinai baigta tvarkyti tik 1910 metais.
Ta proga primintina, kad 1884 m. į Memelio gatves išriedėjo pirmasis dviratis, o jau 1904 metais dviračių kelių draugija baigė ruošti taką nuo švyturio iki Girulių paplūdimio. Tais pačiais metais daugiau išteklių turintys poilsiautojai pirmą kartą iškylauti atvyko autobusu. W. Pietsch savo lėšomis 1894 m. pastatė skulptūrą Vokietijos kaizeriui Vilhelmui I; ant paplūdimio kopos pastatyta laukiamoji salė-restoranas (Strandhalle-Restaurant); 1898 m. skyrė lėšų miško tako pavėsinei Waldkapell, o 1905 m. ją atnaujino. Dar po trijų metų (1908 m.) už 1000 auksinių markių baigė tvarkyti priešais halę buvusi aikštę. Verslą ir labdariškus darbus po 1919 m. pratęsė brolis H. Pietsch.
Gražiais darbais nuo jų neatsiliko 1904 m. komercijos patarėjas, konsulas H. Gerlachas, 1907 metais skyręs 1600 markių pavasarį-rudenį patvinstančiam Enciaus upeliui išvalyti. Atsiradusioje dauboje supylė smėlio salą, nutiesė grakštų medinį tiltelį ir patvenktas upelis virto „Miško ežerėliu“, vasarotojų ir parko svečių švelniai vadintu „Miško idile“. 1912 m. labdariui išėjus į „Amžinybės sodus“, puošniam kampeliui pritapo Hermano Gerlacho vietovardis (Herman-Gerlach-Insel). Prie pagrindinio kelio į Karklę, kairėje pusėje pasodintas iki mūsų dienų išlikęs vyresniojo brolio H. Gerlacho jubiliejaus ąžuolas (Heinrich Gerlach-Jubiläums-Eiche). Parko lankytojai ir poilsiautojai jautė šeimininkų prielankumą ilsėdamiesi ant pakelės suolelių, lankydami apžvalgos stotelėse, būdami saugūs laikydamiesi už tvorelių, dėkojo už pėsčiųjų ir dviračių takus ir nuorodas į poilsio aikšteles. Jų dėka švietė ir buvo prižiūrimi dujiniai žibintai, įrengtas telegrafas, telefonas, pastatyta kiaurapjovais puošta Girulių geležinkelio stoties laukiamoji salė (1892) ir gretimais puoselėtas parkas trumpino keleivių valandas.
Vienijosi gražinti miestą
Didžiausią paskatą gražinti miestą ir jos apylinkes suteikė 1896 m. lapkričio 25 d. įsteigta „Klaipėdos ir jos apylinkių ražinimo ir svetimšalių pritraukimo sąjunga“. Daugelis miesto gyventojų buvo jos nariais ir pagal galimybes kūrė miesto gerovę. Prižiūrint miesto kapines ir parkus talkino „Miesto parkų valdyba“ ir „Parkų sodų priežiūros įmonės “Gärtnerei H. Stachowitz ir Kunstgärtner Firma C.F. Schläger“ savininkai ir sodų- parkų meno žinovai. Prie svečių namų ir užeigų sodinti vaismedžių sodinukai ir puošnieji žydintys ar įvairialapiai želdynai. Įmonės darbuotojai ir ugdytiniai naujovių sėmėsi Tilžės sodų parkų priežiūros mokymo įstaigoje [Gärtnerlehranstalt am Tilsit] ir nepranokstamu pavyzdžiu lakytame Jokūbynės parke (Jakobsrhue) Draugijos ir miesto želdinimo valdybos pastangomis Giruliuose įrengtas puošnus pažintinis-pramoginis kelias.
Tikrieji vietos šeimininkai
Ir šiandien ženklus Girulių viešbučių savininkų palikimas. H. A. Rhetz sutvarkė vidurinę Girulių nuovažą ties audrų įspėjamuoju ženklu ir Strandhalle [dabar – Skautų gatvė]. Šalikeles apsodino vidurvasarį saulės atokaitą teikiančiomis mažalapėmis liepomis, karpotaisiais beržais ir paprastaisiais klevais. Kaimynas E. Franzas sutvirtino pietinę, nuo jo viešbučio į paplūdimį vedančią Labrenciškių nuovažą, pratęsė ją iki to paties pavadinimo dvaro bei miestiečių gausiai lankomos Žirgų lenktynių aikštės – hipodromo. Ir tai dar ne viskas. To meto paveikiausiomis priemonės garsino Girulius ir skleidė žinias apie savo namų svetingumą, spausdino ir platino skajutes su gražiausių Girulių vietų litografijomis, šiam tikslui pritaikydami vaizdo perteikimo naujoves – chromolitografijas ir spalvintas nuotraukas– spalvotų negatyvinių nuotraukų pirmtakės. Didžia dalimi tik iš jų susidarytas bendras vaizdas apie žmogaus ir gamtos sukurtas pajūrio grožybes.
Svečius pasitiko fontanai
Nemalonu pripažinti, tačiau viešbučiai, o vėliau ir aplinkiniai statiniai nyko ir galutinai buvo nugyventi bei sugriauti jau mūsų laikais. Kurhauzo vietoje telikę apžėlę pamatai ir giliau restorano parke esantis fontano baseinas. Šią vietą žinojo tik krašto praeities žinovai. Klaipėdos poilsiaviečių ir reprezentacinių vietų fontanai kaip mažosios architektūros puošybos dariniai dar mažai tyrinėti. Žinios apie juos skurdžios. Yra žinoma, kad XIX ir XX a. fontanai ir didesni mažesni baseinėliai bei tvenkiniai rengti dvarelių, viešbučių-svečių namų prievažų vietose, karietų apsisukimo aikštelėse ir prie gydymo bei sveikatinimo įstaigų, soduose ir miestų parkuose. XX a. pradžios fontanai puošti Dianos, Rebekos, Floros ar putliomis kūdikėlių skulptūromis. Vienintelis pirmaprade išore išlikęs, tačiau nevieną dešimtį metų neveikiantis fontanas yra Jakų žiedo „dvarelio“ parke (Tilžės gatvė 131).
Kurhauzo puošmena
Neabejotinas Girulių ankstesnės gerovės paliudijimas yra Kurhauso vidinio restorano–sodo fontano baseinėlis statytas apie 1920-uosius metus. Sienelės sudarytos iš skersai mūrintų raudonų šamoto plytų dengtu cementu. Minėtas viešbučio fontanėlis buvęs įstaigos įvaizdžio dalimi: dažnas atvirukas ir spalvinė nuotrauka su trykštančiu fontanu ir džiugiais lankytojais. Gretimo Kurhauzo fontanėlis, kiek galima matyti iš esamų vaizdų, niekada nebuvo galutinai įrengtas, ir jame susikaupdavo lietaus ar kalvos papėdės pavasario, rudens versmių prasismelkiantys, vamzdžiu atvesti vandenys. Baseinėlis prisipildydavo, tai ir vėl išdžiūdavo, tačiau ir neveikiantis traukė lankytojų dėmesį, teikė mažą pramogą. Jis matėsi leidžiantis laiptais nuo šlaito į paplūdimį, ar kylant į kalvos viršūnę nuo 20 m aukštyje įrengtos apžvalgos aikštelės. Reginio vieta buvus mėgiama, kiek pakitusi matoma ir šiais laikais. Iki dar nebuvo išaugęs palvės miškas, nuo čia vėrėsi jūra ir saulėdydžiai, o kad augantys medžiai nestelbtų vaizdo, pašlaitės želdynus kaskart iškirsdavo ir sodindavo naujus, taip egles keitė klevai ir paprastieji ąžuolai. Vidiniame kieme vešinčios paprastosios alyvos ir žasminai kiekvienų metų gegužę atsiskleisdavo visa pilnatve, teikdamos užuovėją ir visą puokštę vasaros pradžios kvapų bei lakštingalų giesmes, kūrė šviesų ir jaukų kampelį, vietą, kur gera ilgėliau pasilikti ir pabendrauti.
Naudojosi kelios poilsiautojų kartos
Nemažiau dėmesio verti stačios atšlaitės laiptai. Senuose Girulių planuose nurodoma buvę keturi takai. Atskirų valdų savininkams priklausantys mediniai laiptai nuo prašalaičių atskirti tvoromis. Kiek yra žinoma, šiandieniniai iš geležinkelio stoties Turistų gatvė į paplūdimį vedančio kelio ir šlaito laiptai visada buvo bendri. Ir nors tikslių paliudijimų nėra, tačiau manytina, kad jie taip pat buvo vieno ar kelių kurorto gražinimo draugijos narių dovana pramogautojams. Vasarą laiptus apšviesdavo dujiniai šviestuvai, apžvalgos aikštelė atitverta apsaugine tvorele, aplinką prižiūrėdavo tvarkdarys. Betono plokščių laiptai pastatyti apie 1950-ųjų pradžią. Vyresnieji giruliškiai (Aurelija Sungailaitė-Banienė ir Viktoras Kavolis – autorius jiems širdingai dėkingas už suteiktas žinias) juos prisimena nuo vaikystės, ir pasak jų, „jie visada čia buvo“. Tiksliai neprisimenama, tačiau bent dalyje laiptų buvusios atraminės metalo vamzdžių tvorelės, keturios 2–3 m pločio keturkampės betoninėmis plytelėmis dengtos aikštelės ir 49 laiptų pakopos. Veikė keturi tamsiai žali lempiniai šviestuvai. Tarybinio laikotarpio palikimas nei karto neremontuotos, dėl to dažna plytelė įskilusi ar persiklaipiusi, o metalo turėklai ir atramos prieš gerą dešimtmetį supjaustytos ir panaudotos kaip antrinė žaliava.
Įprasmino gražesnio gyvenimo siekiamybę
Kalno šlaitu vingiuojantys laiptai ir parko fontanėlis mūsų pajūryje – vienetiniai, panašių nerasta tolimesniuose miestuose. Išskirtinis kelis dešimtmečius Memelio pirklių puoselėtas, šiandien Lietuvos pajūrio kampelis kaip ir Tauralaukio Dangės slėnio šlaitas ir senvagės pirmapradžiai vietovaizdžiai verti išsaugoti ir pritaikyti šių dienų reikmėms.
Verta prisiminti iškalbingą smulkmeną. Lietuvos Nepriklausomybės išvakarėse pirmasis po ilgų sovietmečio niokojimo ir krašto praeities kryptingos užmaršties metų atkurtas Klaipėdos (Memelio) miesto ir krašto tapatumo ženklas buvo Teatro aikštės Simono Dacho paminklas-fontanas“ Rėmėjų iš Vokietijos lėšomis surasta skulptoriaus Arnold Künne sumažinta 1912–1939 m. Anikės iš Taravos skulptūros kopija nulipdyta iki pirminio dydžio, atlieta ir pastatyta ankstesnėje vietoje. Išvakarėse naujai perklotas bruko grindinys. Atidengimo iškilmės 1989 m. lapkričio 18 d. vyko sausakimšoje miestiečių ir svečių aikštėje. 2025 m. atstatytas ir sutvarkytas Smiltynės viešbučio Kurhauzo fontanas. Iš rėmėjų lėšų numatyta atstatyti Smiltynės paplūdimio halę (Strandhalle Sandkrug). Nusimato pragiedrulių ir Giruliuose. Miesto savivaldybės 2026 m. biudžete jau pritarta atnaujinti Girulių miško laiptus (projekto autorė Girulių bendruomenės tarybos narė Rasa Kareiviene). Ieškoma būdų, kaip pritraukti rėmėjų ir akurti Kurhauzo fontaną.
Viliuosi, kad niekada nesruvenęs Kurhauso fontanas, pritaikius šiandienos technines galimybes, ištrykš gaivaus vandens srove ir džiugindamas Girulių lankytojus liūdys dosniųjų Memelio pirklių palikimą.
Be autoriaus sutikimo šią medžiaga platinti draudžiama
Dekoju,kad emetes atnaujinti buvusia vaiku sanatorija.! Buvusi gyventoja .
Verslininkai, straipsnis – tai subtili užuomina jums.
Reikia rėžti tiesiai – sukurkime ką nors miestui ir kraštui ! Nesidairykime į valdžias – jų planai ir mintys kitame lygmenyje!
Gaila kad ne saugomi ir naikinami paskutiniai Memelio ir Girulių istoriniai likučiai. Galėjo pilnai išsaugoti fontaną , netgi paleisti ji iš naujo, vis būtu kažkoks istorijos trupinėlis tarp tų naujų pastatytu gargarų. Žiemos metu tas fontanas labai gražiai matydavosi nuo kelio pravažiuojant.