Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) istorijų operos „Klaipėda“ premjeroje šį penktadienį, 21.30 val., atgis ne tik šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenę lietuvininkai ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusieji, bet ir Taravos Anikė.

„Istorijų operos „Klaipėda“ herojai – Martynas Jankus (spaustuvininkas), Ieva Simonaitytė (rašytoja), Vilius Gaigalaitis (kunigas), Ernestas Galvanauskas (ministras pirmininkas) ir kiti – ne išgalvotos, o istorinės asmenybės. Tad ir jų įvaizdžiai (kostiumai, grimas, šukuosenos) įgyvendinti įdėmiai studijuojant scenografės bei kostiumų dailininkės Birutės Ukrinaitės pateiktus eskizus. Operoje daug atlikėjų, todėl pasiūta daug kostiumų, vešlių barzdų, ūsų atitinkančių to laikmečio stilistiką. Kadangi Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos vyko žiemą – siuvyklai teko užduotis ne tik aprengti solistus dailiais kostiumais ir suknelėmis, bet ir pasiūti viršutinius rūbus. Moterims buvo siuvamos muftos. Teko pasidomėti ir karių uniformomis”, – pasakoja KVMT Kostiumų ir grimo skyriaus vedėja Simona Pukinaitė.

Kad būtų išgautas autentiškas vaizdas buvo nukopijuotas Taravos Anikės skulptūros rūbas. Sudėtingiausias uždavinys – visas detales pasiūti iš vieno audinio, tačiau išgauti vaizdą lyg tai būtų siūta iš skirtingų faktūrų medžiagų. Baltų plaukų kasa, baltas grimas ir net rankoje laikoma trapi gėlelė. Tokią Anikę sukūrė spektaklio kostiumų dailininkė ir scenografė B. Ukrinaitė, o Kostiumų ir grimo skyriaus darbuotojams šią teko viziją paversti realybe.

Pasak operai „Klaipėda“ libretą parašiusio filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, visuose trijuose operos veiksmuose plėtojamų istorijų teminė ašis yra trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – asmenybės, religija, kalba.

Pirmajame operos veiksme susipažįstame su pirmais septyniais iš didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų – tokios žinomos Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės kaip spaustuvininkas Martynas Jankus ir jo duktė Elzė, evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime.

„Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga“, – pasakojo pirmojo veiksmo muzikos kūrėja Loreta Narvilaitė.

Antrasis veiksmas prasideda 1923 m. sausio 6-ąją, per Trijų Karalių šventę. Tą dieną susitikę Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, literatas ir visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, filosofas Vilhelmas Storosta (Vydūnas) ir nominalus Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis tariasi dėl Klaipėdos prijungimo plano.

Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui. Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, atmosfera kaista, situacijos dramatizmas pasiekia kulminaciją pačioje šio veiksmo pabaigoje.

Istorijų operos „Klaipėda“ repeticijų akimirkos. Agnės Bukartaitės nuotr.

„Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima“, – apie šio veiksmo muzikines inspiracijas kalbėjo kompozitorius Vladimiras Konstantinovas.

Muziką trečiajam operos veiksmui rašė du Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius gyvenantys kompozitoriai ir garsų menininkai Kristijonas Lučinskas (Driezhas) bei Donatas Bielkauskas (Donis). Jų sukurtose scenose gyvas orkestro skambesys jungiasi su iš anksto įrašytu elektroninės muzikos garso takeliu. Pasak K. Lučinsko, jame skamba ir pats miestas: „Tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais.“

Pasitelkdami naująsias garsų kūrimo ir apdorojimo technologijas, abu menininkai iš įvairios kilmės akustinės medžiagos dėliojo daugiasluoksnį operos trečiojo veiksmo muzikinį audinį. Šiuolaikinės operos tendencijomis besidomintis D. Bielkauskas teigė vengęs šventinio patoso ir rėmęsis labiau subjektyviu istorinių įvykių vertinimu: „Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.“