Apie pirmuosius rašė daugelis, net aš pats. O apie paskutinius – beveik ne. Neaiškinsiu paties žodžio kilmės – kam įdomu, nesunkiai ras, svarbu jo vartojimas. Idiotu mes labai dažnai vadiname tuos, kurių negalime paveikti argumentais, įtikinti.
„Tu ką, pats nesupranti?“ Kad ir kaip būtų keista, bet žymi dalis tiesos čia yra. Taigi tarp tų, kurie mūsų taip vadinami, reikia skirti bent dvi grupes: vieni nepriaugę, kiti apmokėti.
Taip sekame vieną procesą, kur žmonės (Lietuvos piliečiai) kaltinami vos ne Tėvynės išdavimu. Cituoju: „Vilniaus apygardos teismas pirmadienį pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą dėl veikimo prieš Lietuvą ir viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams. Valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras Redas Savickas nurodė, kad Erika Švenčionienė ir Kazimieras Juraitis lankėsi Baltarusijoje, dalyvavo įvairiose šios šalies bei Rusijos organizuotose formatuose, kuriuose viešai palaikė minėtų valstybių politiką, neigė Lietuvos Seimo legitimumą.“
Atrodytų, kad turėtume leisti kiekvienam turėti savo pažiūras. Tačiau pažiūrėjus kiek įdėmiau į šią, kad ir nedidelę, grupelę, galima pastebėti, kad jų veikla palengva apmokama. Ar daug žmonių iš Lietuvos ne savo sąskaita važiuoja į kitą šalį, prisistato kaip jos atstovai, kalba per vietos televizijas? Ar kiekvienas tai sugeba savo šalyje? Retas. O kodėl šiai grupei tai pavyksta? O dar ir rinkimų stebėsena su pilnu aptarnavimu, rinkimų Baltarusijoje. Nevystysiu toliau šios grupės aptarimo. Aišku, kad vadinamieji netikri idiotai yra dirbantys, dažnai už mažus pinigus, tačiau dirbantys vienai ar kitai valstybei. Kartais pinigai gali būti pakeisti kitais patraukliais dalykais, pavyzdžiui, dėmesiu ar net reklama.
Bet grįžkime prie kito tipo.
Pradėkime nuo pradžių, t.y. nuo vaikų. Nors kiekvienas pedagogas žino, jog negalima mokinių vadinti debilais ar idiotais, tačiau…visko pasitaiko. Išvada gana paprasta: vaikai yra augantys, neturintys (arba tik kaupiantys) patyrimą, todėl reikia palaukti, o tik po to vertinti.
Su suaugusiais kiek sudėtingiau. Čia tiek platus šio žodžio vartojimas, kad visko apimti negaliu, bet gal to ir nereikia? Paimkime tik kelias situacijas: politinę ir mokslinę.
Prieš rinkimus tenka svarstyti, kuo patrauklus/patraukli viena ar kita kandidatūra į mero ar prezidento postą. Va čia jau galima prieiti iki muštynių. Vienam duok Vėgėlę, kitam Nausėdą, o trečias reikalauja Šimonytės ar Žalimo. Konfliktas daugeliu atveju kyla iš mažo žinojimo ar net nesugebėjimo susieti praeities ir ateities. Kitaip sakant, būtina žinoti kandidato/kandidatės biografiją ir sugebėjimus toje srityje, kurią užimti jis/ji siekia. Ne apskritai, o konkrečiai. Kad ir kaip keista, tačiau idiotizmas dažnai slypi už „atminties“, t.y. negalvoti apie tai, kaip viena ar kita asmenybė elgėsi per paskutinius kelerius metus.
Vaikai auga greitai, jie nuolatos kinta, o suaugę dėdės ir tetos yra gana pastovūs ir nusakomi. Taigi nesikeis. Kaip buvo prieš dvejus ar penkerius metus, taip, greičiausiai, bus ir ateityje.
Paskutinioji pastaba sąlygota tuo, kad žmonėms kartais tenka susidurti su problemomis, kurių jis nesugeba išspręsti. Tai gali būti ekonominės ar net politinės problemos. Paprastas pavyzdys: koks turi būti gynybos mokestis, kas jį turi mokėti? Nedaug žmonių net sau sugeba pateikti atsakymą, o ką kalbėti apie visus. Jau vien dėl to jų vadinti idiotais nereiktų.
Paskutinė mintis yra ta, kad senesni žmonės sunkiai gal atsisakyti savo įsitikinimų, su kuriais jie nugyveno. Sunkiai, bet ne visuomet. Gal dėl to jų menkinti nereiktų, užteks ir kitų minėtų grupių.
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/vitas-tomkus-atviras-laiskas-ambasadoriui-linkeviciui/