Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) paskelbus kolegijų tinklo pertvarkos planą, jos sudaryta ekspertų komisija rekomenduoja įgyvendinti penkis aukštojo mokslo įstaigų jungimo projektus, du iš kurių – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos jungimo prie Vilniaus kolegijos ir Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) jungimo prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto – atskirose bendruomenėse ir visuomenėje yra vertinami itin prieštaringai.

Sostinės regiono ir ten įsikūrusių institucijų siekis savo globon priimti kituose Lietuvos regionuose įsikūrusias įstaigas ar organizacijas nėra jokia naujiena. Dar kitas spalvas šis reiškinys įgyja tuomet, kai kalbame apie naująjį Europos Sąjungos fondų finansavimo laikotarpį. Čia ypatingas dėmesys yra skiriamas regionams, tačiau kad kalbos apie regioninę politiką neliktų tik popieriuje, vyksta išties intensyvios diskusijos siekiant užtikrinti, kad, pavyzdžiui, ne mažiau kaip 30 proc. Europos Komisijos pasiūlytos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšų būtų skirta regionams. Tačiau jeigu lėšos neskiriamos Vilniaus regionui, pastarasis pats ieško ir randa kelių šioms, atskiriems regionams skirtoms, lėšoms pasiekti.

Taigi, jeigu vilnietiškos ambicijos nestebina ir jas galima priimti natūraliai, tai štai Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos trumparegiškumas rėžia akį. Nuolat pabrėždami itin aukštą kompetencijų lygį ir savitumą, ŠMSM planų kontekste LAJM pakeliui pametė savo ambiciją būti savarankiška įstaiga, vietoje to pasitenkindami Vilniuje esančios aukštosios mokyklos filialo statusu. Politikavimą išmainius į konstruktyvius siekius, neabejoju, Klaipėdos regiono politikų pastangomis surėmę pečius būtume galėję siekti ir kur kas ambicingesnio rezultato. Tačiau vietoje konstruktyvių pastangų, pasitelkus žaidimus po staltiese, buvo pasirinktas prieštaringai vertinamas kelias regione įkurti dar vieną Vilniaus įstaigos filialą, motyvuojant Klaipėdą esą pasieksiančiomis ypatingomis kompetencijomis ir perspektyvomis.

Tokių puikių perspektyvų pavydžių Lietuvoje jau matėme, nepriklausomai nuo to, ar kalbėtume apie 2018 metais įvykusį Klaipėdos universiteto Menų akademijos tapsmą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dalimi, ar 2020 metais įvykusį Šiaulių universiteto prijungimą prie Vilniaus universiteto. Tuomet, beveik tiksliai kaip šiuo metu gražių žodžių negailima LAJM, VU rektoriaus buvo giriamas Šiaulių universitetas, teigiant, jog tai didžiausia aukštoji mokykla Šiaurės Lietuvoje, turinti gilias pedagogų rengimo tradicijas, skatinanti regiono socialinę, kultūrinę, ekonominę raidą ir palaikanti glaudžius ryšius su regiono ir šalies įmonėmis. Buvo kalbama apie studentų galimybes tęsti studijas Šiaulių mieste. Ar šie jungimai davė apčiuopiamų teigiamų rezultatų? Matyt, nesuklysiu sakydamas, jog nė vienu atveju Vilniuje esančios įstaigos nepersistengė siekdamos šių filialų plėtros, o egzistenciniu režimu gyvenančių įstaigų nepapildė nei studentai, nei reikšmingi papildomi ištekliai.

Lygiai taip ir šiuo atveju nėra kvestionuojama LAJM studijų kokybė, tačiau turime suprasti, jog LAJM veikia mažėjančio jūreivystės profesijos populiarumo kontekste.

2024 m. įsigaliojus privalomai taikyti minimalaus balo kartelei, tikėtina, LAJM kasmet įstojančių studentų skaičius būtų mažesnis kaip 50, vertinant tiek mokamas, tiek valstybės finansuojamas studijų vietas. Turėti lūkestį, kad šį vakuumą kažkokiu būdu pašalins inžinerinėse specialybėse stiprus Vilnius TECH universitetas, yra naivu ir netoliaregiška. Pirmiau minėti pavydžiai rodo, jog neverta tikėtis nei iš Vilniaus atvykstančių vizituoti dėstytojų, nei papildomų studijų programų Klaipėdoje, nei Vilniuje suviliotų Klaipėdon papildomai studijuoti atvykstančių studentų. Tokį požiūrį gerai įsiklausius galima išgirsti ir iš Vilnius TECH vadovų, kurie džiaugiasi iš Klaipėdos atvykstančiais studentais, tačiau stingama informacijos apie tai, kuo inžinerija įvairiose srityse besidomintys abiturientai yra susiję su galimybėmis stiprinti LAJM Klaipėdoje.

Privalau atkreipti dėmesį, kad Klaipėdoje turime ir Klaipėdos universitetą, ir Klaipėdos valstybinę kolegiją, su kuriomis būtų galima ieškoti sąsajų, bet privalome kelti klausimą, ar toks noras iš LAJM pusės kada nors egzistavo.

ŠMSM paprašius pateikti aukštųjų mokyklų stiprinimo planus, užuot juos pateikusi, kas indikuotų apie atsakingą įstaigų požiūrį į suformuotą užduotį, LAJM vadovybė atliko aktyvius veiksmus, idant net nebūtų galimybės svarstyti alternatyvius variantus – pasirašė bendradarbiavimo sutartį, skubos tvarka vieni pareiškė parengę magistrantūros programą, kiti – jau siunčiantys ten pirmuosius studentus.

Priminsiu, pirminėje fazėje buvo paprašyta parengti planus. Toks beatodairiškas skubėjimas, ignoruojant visą Klaipėdoje esančią akademinę ir jūrinės verslo bendruomenės aplinką, sudaro įspūdį, kad iš esmės toks sprendimas naudingas tik LAJM vadovybei, siekiančiai patenkinti siaurus interesus. Ignoruojamas faktas, jog reikšmingas skaičius specialistų kartu dirba ir Klaipėdos universitete, ir LAJM. Buvo išsakyta asocijuotų verslo struktūrų, susijusių su jūrinėmis ir inžinerinėmis specializacijomis, vienbalsė pozicija dėl poreikio persvarstyti sprendimus ir ieškoti būdų Klaipėdoje esančioms įstaigoms bendradarbiauti, nepriimant sprendimo LAJM tapti Vilniuje esančios aukštosios mokyklos filialu. Negalime ignoruoti šio verslo poreikių, kadangi būtent jie yra studentų darbdaviai tolesniuose jų gyvenimo etapuose, ne tik bendradarbiaujantys su aukštosiomis mokyklomis, bet ir skiriantys studentams stipendijas, ieškantys būdų kitaip prisidėti prie inžinerinio sektoriaus poreikių patenkinimo.

Tai nėra klausimas, pavyzdžiui, apie tai, kuri aukštoji mokykla – Vilniaus Gedimino technikos universitetas ar Klaipėdos universitetas – yra stipresnė. Vilnius TECH, skirtingai nei Klaipėdos universitetas, niekuomet negyveno nuolatinio spaudimo užsidaryti ar persitvarkyti nuotaikomis, kurios yra būdingos vilnietiškam požiūriui į Klaipėdos regioną. Šios dvi įstaigos niekuomet nebuvo ir lygiavertiškai finansuojamos.

Tačiau, matyt, neatsitiktinai, tuomet, kai Klaipėdos universitetas stabilizuoja situaciją, kartu su kitomis Klaipėdos aukštosiomis mokyklomis pradeda demonstruoti augantį potencialą, mes ir vėl demonstruojame poreikį kažką iš Klaipėdos atimti, šiuokart – jūrinės tapatybės dalį. Nėra baimės, jog dabar vykdomos studijos bus iškeltos iš Klaipėdos, tačiau nėra ir lūkesčio, kad Vilniuje esanti įstaiga su savo filialu pasidalys turimais ištekliais.

Įstaigos vadovas Vaclavas Stankevičius ne kartą viešojoje erdvėje guodėsi dėl LAJM bendruomenės statuso, esą pastaroji nusipelnė daugiau nei Klaipėdoje ir Klaipėdos regione ją vertina. Niekas nekvestionuoja įstaigos poreikio tapti akademija, plėsti ar kitaip vystyti savo potencialą. Tam yra platus palaikymas.

Tik ar tie galbūt asmeniniai interesai, vidinis atskirų asmenų menkavertiškumo jausmas ir labai jau siauros ambicijos neprives prie to, kad ateityje LAJM vadovai negalės pažvelgti klaipėdiečiams į akis.

Šiandien nė vienam iš deklaruojamų tikslų pasiekti – tiek akademijos statuso suteikimui, tiek magistrantūros programų diegimui, tiek galimybei studijuoti doktorantūroje – jungimo prie Vilniaus aukštosios mokyklos nereikia. Tačiau rizikų tapti dar vieno sunykusio Vilniaus filialo miestu išties turime.