Klaipėdietės Alina Anančenko ir Jelena Lebedenko – kolegės psichologės. Jos abi vadovauja moterų paramos grupei „Agapė”: moko moteris vidinės motyvacijos išsikelti sau tikslus ir juos įgyvendinti.

Jų mokinės pasiekė konkrečių rezultatų, pakeitusių jų gyvenimus – atsisakė skaudinančių, socialiai priklausomų santykių, išvyko į kitą miestą ar šalį, pakeitė darbą, įsigijo gyvenamąjį būstą, o kai kas net sugebėjo nutraukti nelegalią veiklą.

„Moterų palaikymo grupė – mūsų kūdikis, mūsų projektas, sukurtas kartu su kolege, – pokalbį pradeda Alina. – Mūsų grupės tikslas – sustiprinti moteris, kurioms dažnu atveju trūksta tikėjimo savo jėgomis ir motyvacijos ką nors keisti savo gyvenime”.

Grupiniai užsiėmimai vyksta kartą per savaitę. Pradžioje lankytojos mokamos suvokti save ir savo vaidmenį gyvenime, pažinti savo norus bei juos atskirti nuo tų, kurie buvo perimti iš kitų.

„Grupė – tai mažas gyvenimas, kuriame saugiai vaidinamos realaus gyvenimo aplinkybės. Joje save pažinti galima su kitų pagalba, sulaukus atgalinio ryšio, palaikymo, narpliojant bet kokią temą, neduodančią ramybės”, – aiškina psichologė.

Jos teigimu, moterų klube gydomos vidinio vaiko problemos, naikinamos giminės programos, padeda net ir skaitymas iš veidų. Į klubą dažnai kviečiami specialistai iš užsienio, pavyzdžiui, iš Latvijos, Ukrainos.

„Žmogus gimsta motyvuotas. Pažvelkime, kaip elgiasi maži vaikai, kurie užtikrintai eina savo tikslo link – augti ir vystytis, gauti tai, ko nori, – aiškina Alina. – Tačiau augant, patiriant iš aplinkos auklėjimo ir spaudimo poveikį, žmogus ima keisti savo požiūrį, jį nukreipdamas nebe į save, o į kitų žmonių ir institucijų poreikius”.

Dėl to vidinis žmogaus vystymasis, vedantis asmeninių poreikių link, išbalansuojamas ir suaugęs žmogus nebeatskiria, kurie jo tikslai, norai bei jausmai yra jo paties, o kurie yra jam primesti kitų. Vėliau, gyvendamas ne savo gyvenimą, žmogus jaučia tuštumą, jaučiasi esąs nemylimas, nereikalingas ir nelaimingas.

Pasak psichologių, atsikratyti šių jausmų galima teisingai išmokus išsikelti sau tikslus ir motyvuoti save juos įgyvendinti.

„Išmokus motyvacijos, galima pasiekti puikių rezultatų santykių, pinigų, darbo ir sveikatos srityse”, – sako Jelena.

Psichologių teigimu, tikslai gali būti „teisingi” ir „neteisingi”. Pastarieji būna tada, kai visa atsakomybė perkeliama likimui ir aplinkybėms.

„Mes dažnai savo ateitį įsivaizduojame išplaukusiai, daugelis savęs nesugeba įsivaizduoti net po 5-10 metų”, – samprotauja Alina. – Juk girdėjote sakant „Yra, kaip yra” arba „Kaip Dievas duos”. Tačiau nežinodami, kur einame, nustebsime atėję ne ten, kur reikia. Teisingai išsikelti tikslą – tai aiškiai, labai konkrečiai įsivaizduoti ateitį su visom detalėm, net spalva, pojūčiais ir svarbiausia – veikti taip, kad pasiektum norimą rezultatą”.

Alina pastebi, jog šiuolaikiniai žmonės dažnai negali apsispręsti, ko konkrečiai jie nori, todėl plaukia pasroviui. Daugelis bijo planuoti ir veikti, atsakomybę perkelia kitiems, įpranta dėl visko kaltinti kitus, juos smerkti ir laukia, kol problemos išsispręs savaime.

„Šiuolaikiniai žmonės visko nori čia ir dabar, – kolegei pritaria Jelena. – Ypač jaunimas, prisiklausęs socialiniuose tinkluose vebinarų, kuriuose teigiama, jog norint tapti sėkmingu, pakanka tik labai labai to panorėti. O kad reikia dirbti su savimi, keisti mąstymą, įpročius ir elgesį – tai jų nedomina”.

Tačiau yra kitas kraštutinumas.

Pasak pašnekovių, kai kurie per daug tikisi iš savęs – nori būti labai savarankiški, niekuo nepasitiki, net specialistais – ekspertais, tik patys savo jėgomis, dėl to neretai perdega.

Moterys teigia esančios pajėgios padėti daugeliui žmonių, tačiau esą klaipėdiečiai bijo psichologų ir ignoruoja juos kamuojančias problemas.

„Kartais sakoma: „Pamanyk, atrado problemą, nustok gerti ir visas bus gerai” arba „Prisigalvoja visokių depresijų, eik dirbti ir viskas susitvarkys” , – samprotauja Alina. – Tokiu būdu savo problemas mes užbetonuojame, nesulaukiame atgalinio ryšio ir pagalbos, jos nepriimame. Dėl to kyla kaltės, gėdos, beviltiškumo jausmai, kurie gali atvesti prie liūdnų pasekmių. Pavyzdžiui, paaugliai ima pjaustyti venas, suaugusiems ima reikštis psichosomatika – tikas, nemiga, galvos skausmai, virškinimo problemos, astma, alergijos. Būtina suprasti, jog mūsų kūnas nemeluoja – reikia klausytis savo pojūčių”.

Daugelis galvoja, kad jei jie kreipsis pagalbos į psichologą, aplinkiniai jį pasmerks ir jiems teks pripažinti savo silpnumą. Be to, dažnai psichologai painiojami su psichiatrais, bijant, jog bus skirtas medikamentinis gydymas, liks įrašas medicinos kortelėje ir kt. Visa tai – mitai.

„Noriu visiems parekomenduoti eiti pirmyn, žiūrint tiesiai savo baimėms į akis, – sako Alina. – Patariu struktūrizuoti, remiantis savo vidiniu kompasu, konkrečius planus pagal principą „akys bijo – rankos daro”. O jei tikslas nepasiektas, vadinasi, jis buvo ne jūsų. Jei pasiekę tikslą nejaučiate vidinio pasitenkinimo, vadinasi, tikslas buvo arba nekonkretus, arba irgi buvo ne jūsų”.

„Niekas kitas, tik jūs patys žinote, ko konkrečiai norite, kokių rezultatų norite pasiekti gyvenime, – kolegei pritaria Jelena. – Todėl linkiu jums tapti savo gyvenimo šeimininkais, einančiais savojo tikslo link. O jei patiriate sunkumų šiame kelyje – drąsiai kreipkitės į specialistus”.