Sekmadienio vidurdienį uostamiestyje, prie sovietinių karių, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, perlaidojimo vietos apie trys dešimtys rusakalbių klaipėdiečių paminėjo 79-ąsias Klaipėdos „išvadavimo“ metines.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Tarp jų šįkart buvo ir skandalingais pareiškimais apie Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą pagarsėjęs ir dėl to Klaipėdos miesto tarybos nario mandato netekęs Viačeslavas Titovas bei jo bendražygė Ela Andrejeva. Pastaroji, beje, išreiškė pasipiktinimą renginyje pamačiusi „Atviros Klaipėdos“ žurnalistą.
Niekas susirinkimo metu viešų kalbų nesakė, atėjusieji tiesiog kalbėjosi tarpusavyje. Ilgai jie čia netruko – susiorganizavo bendrai nuotraukai ir maždaug po 15 minučių išsiskirstė.
Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos miesto istorija“ rašo, kad oficialios ataskaitos fiksuoja, jog 1945 m. sausio 28 d. 4 val. paskutinis Vokietijos karys pasitraukė iš Klaipėdos, nes dar prieš keturias dienas Vermachto pajėgoms, iš trijų pusių apsuptoms Klaipėdos placdarme, buvo atėjęs įsakymas evakuotis.
„Nors Vokietijos kariai laikėsi placdarme tris mėnesius, sprendimą jį apleisti nulėmė bendresnė padėtis fronte. Raudonajai armijai sausio 13 d. įsiveržus gilyn į Rytų Prūsiją, lygiai po savaitės krito Tilžė, dar po dviejų dienų – Įsrutis ir Alenštainas. TSRS kariuomenei artėjant prie Karaliaučiaus, kilo rizika, kad Klaipėdoje likusios pajėgos praras vienintelį atsitraukimo sausuma kelią per Kuršių neriją. Todėl buvo nutarta jas išnaudoti racionaliau, nukreipiant karius daugiausia Karaliaučiaus gynybai. Pagal iš anksto numatytas evakuacijos priemones, kariai ir technika iš placdarmo buvo gabenami jūros transportu, perkeliami į neriją ir šiuo pusiasaliu išžygiavo Karaliaučiaus link. Pastebėję Vokietijos pajėgų atitraukimą, Klaipėdos tvirtovę apsupę Raudonosios armijos daliniai sausio 26 d. vakare gavo įsakymą siųsti žvalgus ir, įsitikinus, kad gynybinės pozicijos apleistos, nedelsiant inicijuoti ryžtingą Vokietijos karių persekiojimą. Įvykdyti šio įsakymo nebuvo įmanoma greitai – reikėjo įveikti tris gynybines linijas su inžinerinėmis kliūtimis ir užminuotais laukais aplink placdarmą. Aktyvesnius veiksmus Raudonoji armija pradėjo sausio 27 d. ryte. Jie įtraukė besitraukiančių Vokietijos pajėgų ariergardą į apsišaudymus. Tačiau didžiąją dalį savo karių ir technikos Vokietija sugebėjo atitraukti. Švintant sausio 28 d. rytui, Raudonosios armijos daliniai užėmė „žemyninę“ Klaipėdos dalį. Klaipėdai priklausęs Kuršių nerijos šiaurinis smaigalys buvo užimtas dar po dviejų dienų, sausio 30 d. <…> Nidą Raudonosios armijos daliniai pasiekė tik vasario 1 d.“, – rašo istorikas.
Tuo metu sovietinė spauda šią operaciją pateikė kaip vokiečiams esą netikėtą puolimą, aprašė tariamus Raudonosios armijos žygdarbius ir minėjo neva kelios karo belaisvės moterys džiaugsmingai išlindo iš Klaipėdos rūsių, kai į miestą įžengė TSRS kariuomenė.
„Pačioje Klaipėdoje – visi įvykių dalyviai tą puikiai suprato – nebuvo ką vaduoti, nes civilių gyventojų čia iš esmės neliko. Nepaisant to, tokia šios dienos reikšmė ilgam įsitvirtino oficialių minėjimų ritualuose, istoriografijoje ir žmonių atmintyje“, – rašo V. Safronovas.
Kartu jis akcentuoja, kad tai nebuvo pirmas atvejis, kai politiniai aktoriai imdavo pasakoti apie tai, ką padarė kariuomenė, pasitelkdami „išvadavimo“ klišę. Klaipėdos istorijoje XX a. jau būta trijų ankstesnių „išvadavimų“ (1915, 1923 ir 1939 m.).
„Vis dėlto nė vienas ankstesnis įvykis, kurį bandyta „pakišti“ po žodžiu „Klaipėdos išvadavimas“, neturėjo tokios apimties ilgalaikių pasekmių kaip 1945-ųjų karinė operacija“, – teigia V. Safronovas.
Raudonosios armijos pusėje žinomos iš viso 324 pavardės karių, žuvusių Klaipėdoje 1945 m. sausio 26-30 d. Tiesa, anot istoriko, tai yra mažiausias galimas skaičius, nes dešimčių karių, žuvusių prie Klaipėdos 1944-1945 m. sandūroje, tiksli mirties data nenurodyta. Vokietijos pusės nuostoliai nežinomi: Raudonosios armijos dalinių ataskaitose nurodoma iki 1,5 tūkst. nukautų ir sužeistų Vokietijos karių, bet šis vertinimas, pasak V. Safronovo, atrodo, gerokai išpūstas.
Prie Klaipėdos prieigų vyko kovos, kol vokiečia dar neevakavosi, rusams po serijos puolimų nepavyko užimti miesto, todėl puolimus nutraukė. Buvo stiprių apšaudymų iš jūros pusės (vokiečių kreiseris princas „Eugenas”) – tai ką tai ne žuvusieji už Klaipėda žuvę Klaipėdos prieigos laukuose?
Dabar vyksta praeities juodinimas ne ką blogesnis negu buvo juodinimas tarybiniais laikais.
Ar jūs pats supratote ką parašėte? Aš tai ne. Gal galite aiškiau, kas ką ir kokiu būdu juodina, baltina ar kitom spalvom teplioja?
Išvadavimas gali būti toks – ateini, matai žmonėms blogai, tai tu juos išvaduoji, jie tave pagarbina, pašlovina, vėliavom pamosuoja, o tu ir eini namo. Bet, ne. Ateina sugriauna viską kas galima sugriauti, nužudo, jei koks gyvas likęs, tada atsineša savo čemodaną ir raskladuškę ir čia jau viskas išvaduotojo. Tai toks išvaduotojas, kažkap labai panašus į banditą-okupantą. Argi, ne?
Stipriai pasakyta, tačiau ne kitaip ir buvo. Pasekmes tebejaučiame.
Tarybiniai kariai guli po aikštės grindinio plokštėmis. Paskutinės tarybinių karių rekonstrukcijos metu, partija pageidavo aikštės renginiams, nurodė panaikino kapus. Nenorima žinoti, kad dalis žmonių, kurių pavardės iškaltos akmenyje yra palaidoti Kaliningrado srityje, o atkeltų iš Neringos, nors pavardės žinomos, nėra iškaltos. O ką reiškia, kad dalis ten palaidotų žmonių žuvę po karo? Todėl tos tarybinių karių kapinės bus žmoniškai pertvarkytos, akmens plokštės su iškaltomis pavardėmis suguldytos ant kapų.
Ką jūs tuo norite pasakyti? Tai tegul rūpinasi rusai savo kapinėmis. Ar matėt kada, kad rusų mokyklos mokiniai valytų, ravėtų ar kitaip prižiūrėtų? O kiti? O gėlių dėliotojai ar buvo kada su šluota šiukšlių maišu atėję? Tai lietuviai remontuoja, išravi, išluoja, o ruseliai tik gėlėlės padeda, kurias nuvytusias vėl lietuviai nuima ir sutvarko .
Sovietinių kareivių kapinės yra mūsų, prižiūrėti jas yra mūsų pareiga. Manau, kad kai savo laiku, Rusijos konsulatui buvo leista atnaujinti tas kapines buvo klaida.
Tarybmečiu, tvarkant muziejaus ekspoziciją, gavau „velnių”, nes parašiau: užėmė ir išverčiau ” занели „. Bandymas paaiškinti, kad ko neturėjai – negali išvaduoti – nepadėjo.
Nezabitauskas mąsto…
O kiti besmegeniai…
Na ką padarysi…
Čia jusu likimas…
Manau šiuos žnes, kurie palaidoti reikia perlaidoti viename kape kapinėse ir naikinti šią vietą, tai rusofašizmo sambūrio vieta.
Mus jie „išvadavo” iš saugaus gero gyvenimo. šimtus tūkstančių išžudė (šaudė, vežė į tremtį, prievartavo). GĖDA ,kad ši vieta dar yra miesto centre.
Jus ten buvote? Matete kad daug kitu tautybiu pavardžių surasyta? Gal laikas baigti vidones kovas su istorija? Nera rimtesniu problemu? Pvz ekonomika ar panašiai?
Ir ji sunaikins, kaip tu reikalauja kapinės panaikinti. DDDDD….
To tam ramu, bus ramiai kada okupantai toki kaip ,, bus ramu” atlaisvis Klaipėda? P
>kursiui-nebelaizyk kacapams varskes nuo birkos.
Privažiavusiu iš kaimu. Kaimėčiai į kaimus Dddd.
Nuo tu d,,derevniu’ piiina ir mešlu smirdi. Smiko Klaipėdos kultūra, išliko tik ,,morskoje” mešlas, ir žinantis ,,išdves kacapai” žema, labai žema tu kaimo Jurgiu kultūra. Įpatingai kaimo jurgiai braunasi dirbti į policija.
Kiek daug dvėselienos!Nieko greit isdves visi sie kacapai.
Gal anksčiau išdvesi ir bus ramu ?
Kas užkariauja tam ir į b..į bučiuoja .
Negailėkite gėlių čia palaidotiems kariams ir nepulkite žmonių, gėles atnešusių! Tų karių vadai galvojo kraštą užkariausiantys sau, bet po visų istorinių peripetijų jis atiteko teisėtiems jo šeimininkams. O jei kraštas atiteko teisėtiems šeimininkams, tai šiaip ar taip užkariavimas virto išvadavimu, ir čia palaidotus karius dabar jau galima vadinti išvaduotojais. Gali kilti klausimas – kas yra teisėti šio krašto šeimininkai? Ambasadorių konferencijos sprendimu, kurio niekas nepanaikino, nuo 1923.02.17 teisėta šeimininkė yra Lietuva. Ar tai istoriškai teisinga? Taip, nes seniausieji šio krašto gyventojai buvo mūsų protėviai baltai (aisčiai). O jų palikuonimis likome tiktai mes, lietuviai, nes brolių kuršių, čia gyvenusių, jau nebėra gyvų. Vokiečių, kurių protėviai kalavijuočiai, atsibastė čia iš Rygos 1252 m. vasarą, laikyti teisėtais šeimininkais niekaip neišeina, net su visa pagarba už vėliau čia išaugintą miestą.
Na lai perlaidoja tuos „išvaduotojus” ten kur mirusiems vieta – į bendras kapines. O ne visų miestų centruose.
Papasakok visa tai mielas žmogau Gazmanovoi,tas nacikas nesupranta visai.
Tie nelaimingi „vaduotojai” jų palikuonys reikalaujantys palikti rusiškas mokyklas… Kad jie SUGRĮŠ atgal į savo istorinę tėvynę. Visada vaduoja TAM- KAD UŽKARIAUTŲ….
„Nepaisant to, tokia šios dienos reikšmė ilgam įsitvirtino oficialių minėjimų ritualuose, istoriografijoje ir žmonių atmintyje“, – rašo V. Safronovas. apie istoriografiją, reikia pridėti, kad tai rusų, o kad „išvadavimas” tai tik kai kurių žmonių atmintyje
iš laisvės, po to tremtys ir kolonizacija.
Kaip verti vietiniu pagalba jūsų aprasomiems veiksmams?
Cemodana i rankas ir tegu varo pas savo hitleri.
Na ir mordos…
O jusu kuri?
Tuos vatinkinius reiktų bausti už okupacijos pradžios šventimą ir paminėjimą
Lai tie Kremliniai vietiniai zombiai švenčia tą savo butaforine švente.
Kaip galima švesti okupacija?
Bausti? Gal pirma grazinkime Klaipėdos kraštą Prusijai/Vokietijai???
Po karo sąjungininkai sutarė, kad Vokietija bus 1937 metų sienose. Turbūt Kalingradijos reikalai nebaigti, o Klaipėda liko Lietuvai pagal 1923 susitarimus.
Labai teisingas pasiulymas, mus lietuvius į kalėjimą sodindavo už Vasario 16d. šventimą, vėliavos iškėlimą
Po karo Klaipėda grįžo Lietuvai. O jei karas būtų pasibaigęs kitaip? Be to, Sąjungininkai Rytų Europą paliko TSRS įtakoje. Tik kad kitiems atrodo, kad istorija prasideda nuo jų.