Paminklai, sovietmetis, medžiai – tai temos, kurios visada įaudrina šalies visuomenę taip, kad diskusijoms įsilingavus nebesvarbu, kas buvo pirminis vienos ar kitos temos šaltinis ir ką konkrečiai tas pirminis šaltinis pasakė ar padarė.
Taip atsitiko ir su pastaruoju metu vis dar netylančiais atgarsiais dėl paminklo poetui Justinui Marcinkevičiui (ne) statymo, nors, tiesą sakant, apie patį paminklą bent jau socialiniuose tinkluose praktiškai nediskutuojama.
O ir normalia diskusija tai, kas juose vyksta, pavadinti labai sunku. Nes tradicinėje diskusijoje turi vyrauti argumentais paremti faktai arba argumentuota nuomonė, tuo metu didžioji dalis stojusiųjų ginti neva užsipulto poeto (kurio iš tikrųjų niekas neužsipuolė, o tik išsakė kitokią, nei daugumos, nuomonę) lieja savo emocijas į dešinę ir į kairę.
Jausmingos moteriškės savo paskyrose dalinasi J. Marcinkevičiaus eilėraščiais, tarsi juos kas nors ketintų uždrausti, neva racionalūs vyrai, vos tik sulaukę bet kokio nepritarimo jų vienintelei „teisingai” nuomonei, oponento nesibodi apdrabstyti purvais.
Kad drabstymasis purvais – bene populiariausia socialinių tinklų diskusijų forma – nieko nauja, įprasta praktika. Visgi šiuo konkrečiu atveju kalbame ne apie tą visuomenės dalį, kuriai prie ruso buvo geriau, o apie didžiąja dalimi aukštuosius mokslus baigusiuosius ir net tam tikras pozicijas visuomenėje užimančius veikėjus.
Įdomiausia tai, jog poeto ginti stojusieji elgiasi lygiai taip pat (o kai kuriais atvejais – net išradingiau) nei tie, kurie, jų nuomone, esą diskredituoja poeto vardą.
Ar nuo to, jei kas nors išsakė kad ir nepalankią, kritišką nuomonę poeto kūrybos atžvilgiu, jo kūryba tampa mažiau reikšminga – klausimas retorinis, bet, kaip teko įsitikinti šių eilučių autorei, labai žeidžiantis „teisiųjų” ego.
Kaip neretai mūsuose būna, visus taškus ant i šiose rietenose sudėliojo Vytautas Landsbergis, trečiadienio vakarą pakalbintas LRT laidoje „Diena tema”.
Nemačiusiems laidos, siūlau ją pasižiūrėti čia, o grįždama prie klausimo esmės – reikia ar nereikia statyti paminklą J. Marcinkevičiui – šį kartą pritarsiu prezidento Gitano Nausėdos pasakymui, jog poetas savo kūryba jau tą paminklą yra pasistatęs.
Beje, apie tai, kad bet kurio poeto kūryba yra geriausias paminklas jam, dar gerokai prieš J. Marcinkevičių rašė mūsų dienomis Lietuvoje nebecituojamas Aleksandras Puškinas…
Nuo savęs galėčiau pridėti: tradicinių paminklų statymo laikai seniai yra praėję, gyvename ne viduramžiais ir net ne 19-ame amžiuje. Didžiules stovylas įvairiems veikėjams mūsų dienomis yra pamėgę statyti rytietiškos tradicijos diktatoriai. Tuo metu pagerbti nusipelniusius Lietuvai žmones yra daugybė kitokių būdų ir formų.
V. Landsbergio pasiūlymas tai padaryti, pavyzdžiui, pasodinant medį, mano akimis, yra ir prasmingas, ir gražus, ir nereikalaujantis didelių išlaidų, t.y. atliepiantis kone visas šių dienų tvarios ir ekologiškos veiklos aktualijas…
Galimai kai kas tikrai norėtų uždrausti J.Marcinkevičiaus eiles, o norėtų spausdinti ir deklamuoti pačių „jauniausių ” ale poetų eiles. Diskutuojama apie tai, kad nepripažintieji autoritetai suprastų ir įsisąmonintų jog antro J.Marcinkevičiaus nėra, yra vienas J. Marcinkevičius, kuriam žmonių meilė ir pripažinimas turėtų būti materializuotas. Nepaspruko Jis iš Lietuvos, o buvo kartu su tauta liūdesio ir džiaugsmo valandomis. Kai kurių veikėjų pavydas veržiasi ne tik žodžiais, bet ir savotiško keršto išpuoliais vien todėl, kad žmonės J.Marcinkevičių laiko laikmečio sąžine. KGB šulai daro viską, kad ištrinti poetą iš tautos atminties. Tegul daro ką norit, bet nepasieks, kad žmonės reikalautų paminklų KGB-istams.
Nenorite J.Marcinkevičiui paminklo ? Nenorėkite , nes tai ne nevykėlių jėgoms .
Ne medį, o Girią Jam pasodinti, miela Nejausminga Nemoteriškaite.
pritariu. Sodinti medį, o tuo labiau girią – visada gerai. Sodinant medį net nereikia aiškintis kam šį gerą darbą dedikuoji.