Artėjant rinkimams kartais tenka pamatyti ar išgirsti taip vadinamus debatus. O kai kuriose šalyse net pamatyti plakatus ar televizinę reklamą. Pas mus gana tylu. Tik vienas ar kitas prezidentinės rinkimų kampanijos narys pasirodo paviršiuje, vėliau vėl panyra į nebūtį. Tikėsimės, jog gal pamatysim juos kiek labiau apšviestus, nes lyg ir ne visis matyti.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Tiesa, reikia pripažinti, jog visis jie vienaip ar kitai yra pagarsėję. Nesiimsiu čia analizuoti jų rinkimų ypatybių, bandysiu kiek atskleisti pagrindines poveikio „masėms“ priemones. Galima jų rasti daug, tačiau pradėkim nuo penkių: stereotipų, etikečių naudojimas; priešų konstravimas ir naudojimas; pseudoįvykių kūrimas; komunikacinių provokacijų kūrimas; negatyvi reklama.

Dabar kiek konkrečiau. Viename darbe radau tokią mintį: „Prezidento” kampanijų komunikacijos strategijos skirtos tam, kad kandidatas atrodytų tinkamas postui, dėl kurio jis kovoja arba kurį užima. Esamo „Prezidento” stiliaus laikymasis yra vertas tai kainuojančių pastangų, nes rinkimų praktika JAV ar Lietuvoje rodo, kad prezidentai dažniau laimi, nei jų konkurentai. Pavyzdžiui, dvidešimtajame amžiuje tik penki JAV prezidentai pralaimėjo rinkimus. Kuo patogi ši pozicija manipuliavimui? Pirmiausia lengva prisiimti „posto“ nuopelnus, net nieko pozityviai nedarant (pavyzdžiui – ekonomika augo, pensijos didėjo). Antra, tokio kandidato viešas matomumas gerokai didesnis už neužimančiojo, kas leidžia pasinaudoti „žinomumo“ stereotipu. Trečia, nesunku veikiančiam dalyviui naudoti susitikimais su regionų gyventojais, tam neįdedant didesnių pastangų (pseudoįvykių kūrimas). Tuo pat metu vietinės arba regioninės žiniasklaidos priemonės su malonumu nušviečia to politiko veiklą ir pateikia interviu (komunikacinės provokacijos). Ketvirta, tokiam pretendentui lengva rodyti save kaip tvirtą asmenybę taip sumenkinant kitų suvokimą (menkinimo efektas). Penkta, veikiantis prezidentas gali pasisakyti apie valstybės užsienio politiką ir savo Asmeninį vaidmenį joje, kai nepabuvoję šioje pozicijoje tuo pasigirti negali (pseudoįvykių kūrimas)“.

Kitoje situacijoje yra pretendentai. Jų veikimo strategija yra grindžiama tuo, kad rinkėjai turi būti įtikinti, jog būtinos permainos, o kandidatas yra tas/ta, kuris/kuri tas permainas padarys. Kitaip sakant, uždavinys skyla į dvi dalis – neigiamas požiūris į realijas (būtinos permainos), antras – kandidatas yra tuo, kas jas užtikrins.

Pirmasis sprendžiamas tuo, jog manipuliuojama buvusiais pasiekimais, juos menkinant ar net nurodant, kad jie gali sukelti būsimas grėsmes. Dar būtina pridėti, jog esamas prezidentas neįvykdė savo ankstesnių pažadų, todėl „nėr ko iš jo vėl tikėtis“.

Aišku, kad pačiam pretendentui/pretendentei apie tai klausimo negalima užduoti, nes jam/jai dar neteko užimti šio posto. Tiesa, čia kyla pavojus, kai galima užsipulti pretendentą/ę, reikalaujant atskleisti, ką darys ateityje, kaip bus pasiekti permainų tikslai.

Manipuliacinių priemonių yra apsčiai, pavyzdžiui, rinkimų į prezidentus kampanijoje svarstyti atlyginimų, pensijų ar kitus panašius finansinius dalykus, kurie rūpi daugeliui. Tačiau mažai pastebi, kad tai nėra šio posto galimybių (kompetencijos) srityse, todėl tėra tik viliojimo ar manipuliacijos priemone.

Kiek plačiau šia temą galima rasti knygoje „Manipuliacija arba kaip paveikiami žmonės“