Vladimiro Putino režimas Rusijoje nuo antrosios praėjusiųjų metų pusės nukreipė didžiules propagandos pastangas visame pasaulyje, kad vakariečių galvose suformuotų labai aiškią mintį: Vakarų šalių dėl Ukrainoje pradėto karo įvestos ekonominės sankcijos yra neteisėtos tarptautinės teisės požiūriu, kita vertus, jos neveikia – Rusijos ekonomika sėkmingai perorientuota karo reikmėms, kyla šalies bendrasis vidaus produktas (BVP), išvengta rublio kurso smukimo bei infliacijos.

Taip pat lankstūs Rusijos verslininkai stačiai šaiposi iš vakariečių politikų intencijų ir į šalį sudėtingesnėmis verslo schemomis sugeba importuoti tai, ko reikia Rusijai. Ir pirmiausiai jos kariniam-pramoniniam kompleksui.

Tokiu naratyvu sugebėta įtikinti ne tik lojalią valdžiai Rusijos žiniasklaidą. Praėjusiųjų metų pabaigoje – šių metų pradžioje atitinkamas publikacijas parengė bei išplatino gerbiamos žinių agentūros „Bloomberg“ ir „Reuters“. Kai kurie politikai Vakaruose ėmė garsiai mąstyti: jeigu daugiau nei dešimt sankcijų paketų negali V. Putino parklupdyti, gal tada neverta remti Ukrainos?

Propagandos esminis tikslas – įtikinti vakariečius, kad ekonominės sankcijos yra bergždžios. Nepasiekiančios savo tikslo, todėl metas bent jau garsiai klausti savo šalių politikų, kodėl jie užsiima beprasmišku ir jokios naudos neatnešančiu reikalu.

Vasario pabaigoje savo šalies parlamento nariams metinį pranešimą skaitęs V. Putinas tiesiog nėrėsi iš kailio siekdamas tokiu naratyvu įtikinti savo parankinius. Tačiau nors vis daugiau statistikos duomenų Rusijoje yra įslaptinama, daugeliui iš šalies į Vakarus pasitraukisų rusų politikų, ekonomistų atrodo, kad reikalai jų šalyje diena dienon eina blogyn.

Lietuvoje įsikūręs ekonomistas ir buvęs energetikos viceministras Vladimiras Milovas sako, kad du šių metų mėnesius infliacija šalyje kilo po 1 procentinį punktą. Jis nematąs jokių prielaidų, kad šią negerovę artimiausiu metu pavyks pažaboti nepaisant milžiniškų Rusijos centrinio banko pastangų. Be to, jo nuomone, nors 2024 m. biudžete buvo keliskart padidintos išlaidos gynybai, nėra aišku, kaip pavyks surinkti atitinkamas pajamas. Kol kas, per du mėnesius biudžeto surinkimo rodikliai terodo 90 proc. viršijantį jo deficitą.

V. Milovas sako, kad norėdamas patenkinti karo pramonės poreikius režimas bus priverstas didinti mokesčius (Rusija šio amžiaus pradžioje įvedusi bazinį 13 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifą buvo itin patraukli užsienio investuotojams nepaisant korupcijos ir biurokratinių apribojimų) arba patenkinti pinigų poreikį tiesiog juos spausdindama, kas sukeltų milžinišką infliacijos šuolį.

Kitas rusų ekonomistas Igoris Lipsicas primena, kad karo įrangą gaminanti Rusijos pramonė, nepaisant dosnių valstybės investicijų, praktiškai nebeauga nuo vėlyvos praėjusiųjų metų vasaros. Esami gamybos pajėgumai yra visiškai išnaudoti, sukurti naujų dėl dabartinių sankcijų nėra jokių galimybių. I. Lipsicas pabrėžia, kad daugelyje karinio-pramoninio komplekso įmonių dirbančios staklės sukurtos ketvirtajame XX a. dešimtmetyje ir pervežtos į tuometinę Sovietų sąjungą iš Vokietijos pagal II pasaulinio karo reparacijas. Šiuo metu jas atnaujinti ar nusipirkti naujų Rusija oficialiai neturi galimybių. Net jei šiek bei tiek pavyksta jų nupirkti neutraliai karą Ukrainoje vertinančiose šalyse.

Tačiau blogiausia, I. Lupsico požiūriu, yra tai, kad Rusijos prokuratūra ėmėsi iniciatyvų ginčyti praėjusiame amžiuje Rusijoje įvykdytą privatizaciją – dėl esą dabar pastebėtų atitinkamų „pažeidimų“ imta revizuoti nuosavybės teisę. Arba dėl to, kad privačių įmonių produkcija buvo eksportuojama į nedraugiškas Rusijai šalis, kurios dabar remia Ukrainą. I. Liupsicas sako, kad bloguoju scenarijumi dėl eilinio turto perdalijimo iniciatyvų šalyje gali kilti net pilietinis karas.

Kitaip tariant, Vakarų paskelbtos ekonominės sankcijos – gana inercinis dalykas. Tačiau jos vis labiau veržia režimo kaklą. Vis labiau šalis netenka pajamų iš žaliavų eksporto.

V. Putinas dar 2022 m. nutraukė dujų pardavimą į Vakarus. Šalies vyriausybės atstovai (vicepremjeras Aleksandras Novakas) šią savaitę paskelbė, kad 2024 m. II ketv. Rusijos naftos gavyba bus sumažinta puse milijono barelių. Šį sausį naftos gavybos Rusijoje apimtis siekė 9,5 mln. barelių. Vis dėlto rinko į šį oficialų anonsą net nesureagavo – naftos kaina pasaulyje išliko stabili.

Iš eksporto verslo V. Putinui dar lieka tam tikra dalis spalvotųjų metalų ir radioaktyvių medžiagų, kurių civilizuotasis pasaulis niekaip nesiryžta apriboti.