Atrodo, kad 1946-ųjų pavasaris nė kiek nepalengvino komunizmo statybų tuometinėje Klaipėdoje – kaip ir žiemą čia buvo pilna nenormalumų, kuriuos negailestingai viešino spaudos organai.

Aludariai, nors ir pradėjo viršyti gamybinius planus, bet vis dar buvo silpnai pastatę profsąjunginį darbą, algos ir toliau vėlavo, atsirado juodosios kasos, įmonės, ir net ištisi kvartalai ėmė sauvališkai kirsti ne tik Girulių mišką, bet ir mieste augančius medžius, o parduotuvėse trūko paprasto tarybiško „atsinešimo į pirkėją”. Apie visa tai ir dar daugiau vėl pasakoja ciklas „30 metų be komunistinių marazmų”.

Sienlaikraštis gadina aludarių markę

Alus – visada gerai. Alus pagal planą – dar geriau, o ką jau bekalbėti apie alų, viršijantį planus? Atrodytų, kad tokia reikalų eiga turėtų sulaukti tik pagyrimo (juk iki Aurelijaus Verygos gimimo dar turės prabėgti trys dešimtmečiai). Bet tik ne 1946-ųjų Klaipėdoje.

Taip, tuometinis „Švyturio” alaus daryklos vyr. mechanikas drg. Bekeris už gerą ir sąžiningą darbą Maisto Pramonės Liaudies komisariato atžymėtas ir apdovanotas (bėgdami vokiečiai iš Klaipėdos į alaus daryklą atgabeno didelį kiekį sprogstamos medžiagos ir ją išdėstė įvairiuose daryklos vietose, per vieną sekundę milijoninis liaudies turtas virto griuvėsių krūva, tačiau tarybinės liaudies kūrybos valios vokiečiai okupantai nepajėgė sulaužyti ir greta kitų įmonių bei fabrikų prisikėlė gyvenimui ir Klaipėdos alaus darykla „Švyturys” – 1945 m. gruodžio mėn. 4 d. ji jau galėjo pasiruošti gamybai ir gruodžio 20 d. klaipėdiečiai pirmą kartą ragavo „Švyturio” gamybos alų).

Klaipėdos „Švyturio“ alaus daryklos alaus virimo ceche. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Taip, „ Švyturys“ dirba pilnu tempu. Taip, sausio mėn. planas— 50 000 litrų alaus – įvykdytas beveik dvigubai (90 000 litrų).

Taip, vasario mėn. planas 80 000 litrų alaus — jau įvykdytas 80%.

Taip, „Švyturys“ jau aprūpina alumi ne tik Klaipėdą, bet ir Kretingą, Tauragę bei kitus miestus.

Taip, „ Švyturio” atstatyme pažymėjo visa eilė darbininkų: drg. drg. Paulauskas, Karčiauskas, Jablonskis, Svidra ir daugelis kitų.

Bet tai juk „Švyturyje“ vis dar silpnai pastatytas profsąjunginis darbas!!!! Dirbančiųjų buities reikalai turi būti reikiamoje aukštumoje!!!

O kur dar faktas, kad įmonėje iki šiol dar nesutvarkytas sienlaikraščio reikalas!!!!

„Šioje srityje švyturiečiai turėtų pasitempti”, – taikliai reziumavo „Raudonojo švyturio” korespondentas T. Jeras.

Nėra algų!

Draugas M. Makovskis, Valstybinio banko Klaipėdos skyriaus valdytojas, 1946-ųjų pradžioje tikriausiai buvo tapęs nuolatiniu „Raudonojo švyturio” bendradarbiu. O ką daugiau draugui bankininkui reikėjo daryti, jei ir toliau uostamiesčio įmonės ir organizacijos ignoravo dar 1939 m. rugpjūčio 15 d. TSRS Liaudies Komisarų Taryba priimtą nutarimą „ Dėl uždarbio fondų kontrolės pramonės įmonėse ir biudžetinėse bei ūkinio atsiskaitymo organizacijose”, kuriuo Valstybės bankas, Komunalinis bankas ir Žemės Ūkio bankas buvo įpareigoti vykdyti uždarbių fondų naudojimo kontrolę? O juk pagal TSRS LKT 1945 m. lapkričio 22 d. potvarkį minimi nutarimai nuo 1946 m sausio 1 d. buvo pradėję veikti ir Klaipėdos miesto bei apskrities įmonėse ir organizacijose.

Draugas bankininkas priminė, kad per ūkinio aktyvo pasitarimus LKP(b) Klaipėdos Miesto komitete buvo supažindinti su tais nutarimais miesto įmonių ir organizacijų vadovai ir vyr. buhalteriai. Turėta galvoje, kad darbininkams ir tarnautojams uždarbių išmokėjimas bus vykdomas be sutrikimų – juk uždarbis dirbantiesiems Tarybų Sąjungoje turi būti visas ir laiku išmokamas, Tarybinė vyriausybė ypatingą dėmesį kreipia į uždarbių išmokėjimo klausimą.

Klaipėdos „Trinyčių“ medvilnės verpimo fabrikas, kaip ir eilė kitų organizacijų, nebuvo įregistravęs vietos finansų skyriuje savo etatų ir dirbantieji dėl to negavo atlyginimo už darbą. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Tačiau, kaip rodo praėjusis nuo š. m. sausio 1 d. laikotarpis, ne visi Klaipėdos miesto ir apskrities įmonių ir organizacijų vadovai tinkamai susipažino su šiuo vyriausybės nutarimu. <…> Kad nesusitrukdytų uždarbio išmokėjimas, turėjo visi organizacijų vadovai išreikalauti iš savo aukštesniųjų organų (trestų, liaudies komisariatų ir kt.) patvirtintus uždarbio fondus metų ketvirčiui su padalinimu mėnesiais išgaunant banke pinigus, nurodyti įvykdytos gamybinės programos nuošimtį per mėnesį, už kurį galutinai atsiskaitoma. Biudžetinės ir ūkinio atsiskaitymo organizacijos turėjo bankui patiekti lapelį, kuriame finansų skyriaus pažymėta etatai ir fondo sumos. Valst. banko Klaipėdos skyr. turi faktų, kur dėl visos eilės direktorių ir vyr. buhalterių nerūpestingumo dirbantieji negauna atlyginimo už darbą. Trikotažo fabrikas „Aušra“, baldų fabrikas, „Pienocentro“ sistemos įmonės ir kt. dar negavo patvirtintų uždarbio fondų iš savo trestų. Paruošų LK įgaliotinio įstaiga, prokuratūra, ryšių kontora, visos prekybinės organizacijos dar neįregistravo vietos finansų skyriuje savo etatų. Tas pat yra ir visoje eilėje kitų organizacijų („Trinyčių“ kombinatas, fanieros fabrikas, malūnas, muilo fabrikas). Šių organizacijų vadovai turi atsakyti! Per jų kaltę dirbantieji negauna atlyginimo už darbą. Negali būti pasiteisinimo bet kuriomis objektyvinėmis priežastimis. Darbininkai ir tarnautojai turi gauti savo uždarbį. Darbininko reikalas – dirbti ir įvykdyti gamybinę programą, o vadovo ir vyr. buhalterio pareiga laiku išmokėti priklausomą uždarbį. Vykstant didžiam kūrybiniam darbui, kurį stebim pas mus, atstatant liaudies ūkį, vokiškųjų grobikų sunaikintą, neturi būti darbininkams ir tarnautojams uždarbio neišmokėjimo atsitikimų”, – viešai rūgojo Valstybinio banko Klaipėdos skyriaus valdytojas.

Juodosios kasos

Kitoje publikacijoje draugas M. Makovskis pranešė, kad Valstybės bankas pastebi, jog pasitaiko ir kitokių nenormalumų.

„Antai, Klaipėdos geležinkelių stoties bufetas iš prekybos gautų lėšų neįdėjo į banką, bet savo nuožiūra naudojo einamiesiems reikalams. Tokio šeimininkavimo dėka susidarė puiki dirva grobstymui ir valstybės pinigų iš bufeto kasos eikvojimui. Tas pat dedasi ir Specprekyboje, kur iš prekybos gauti pinigai neatiduodami į valstybės banko kasą, bet laikomi pas parduotuvės darbuotojus ir be kontrolės eikvojami. Karininkų namai, ruošdami spektaklius, pajamų neįneša į Valst. Banką, bet aplenkia banką, atsiskaitydami su artistais. Miesto pramonės kombinatas gautų iš klijentų už drabužių siuvimą ir avalynės taisymą pinigų neįneša į banką, bet be jokios kontrolės išleidžia juos vietoje ūkio reikalams, už darbą apmokėti ir kt., tuo būdu sudarydamas pas save „juodąją kasą”, – nenormalumų pavyzdžius vardijo bankininkas.

Piktinosi draugas M. Makovskis ir dėl to, kad Klaipėdos valstybinėj prekyboj dar buvo nesutvarkytas klausimas dėl tiekimo prekių atsiskaitytinai be grynų pinigų iš smulkiosios prekybos.

„Prekės iš bazių į parduotuves eina labai lėtai ir iš čia nelaiku įplaukia pinigai į banką. Parduotuvėse dažniausiai nelaikoma smulkių pinigų, klijentams neatiduodama grąža, kas jau yra baudžiamasis nusižengimas. Pietų pertraukos parduotuvėse dažniausiai daromos tuo pačiu metu, kaip ir organizacijose bei įstaigose, ir dirbantieji neturi galimumo pirktis reikalingų prekių laisvu laiku. Visa tai atsiliepia i normalų pinigų plaukimu į banko kasą ir į tikslų kasos plano įvykdymą”, – apie tai, kokius sunkumus kėlė jaunoji tarybinė Klaipėdos ekonomika bankui rašė jo atstovas.

Nenormalumų tuo metu buvo ir Klaipėdos tarybinių ūkių treste, kuris nepakankamai kreipė dėmesį į banko reikalavimą pateikti grafiką tarybinių ūkių išmokamo atlygio už darbą sumai.

„Nekartą pasitaiko, kad iš tarybinio ūkio, esančio 20-30 klm. nuo Klaipėdos, atvyksta į banką pinigų atlygiams už darbą išmokėti ir grįžta be pinigų, nes nesant minėto grafiko ir sumų, bankas neturi galimumo tam reikalui turėti pinigų atsargos. O juk šiuo metu darbo rankų tarybiniuose ūkiuose ne perdaugiausiai, ir brangus darbo laikas eikvojamas kelionėms į Klaipėdą”, – rašė M. Makovskis.

Pavasario sėja Klaipėdos rajono „Pergalės” kolūkyje. Prie sėjamosios dirba komjaunuolės D. Viskontaitė ir T. Raginskaitė, traktorių vairuoja P. Stankus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Savo rašinyje jis atskleidė ir faktą, kad visa eilė Klaipėdos organizacijų vadovų pamiršo taupų lėšų eikvojimą ūkio reikalams ir „randa išeitį“ pirkdami turguje, pas privačius asmenis ir kitus savininkus abejotinos kilmės daiktus. Pavyzdžiui, Miesto ligoninė įsigijo iš privačių asmenų rašomąją mašinėlę, organizuojamoji geležinkelininkų ligoninė orientavosi įsigyti inventorių turguje ir t. t.

Kerta mišką!!!

Dabartiniai Klaipėdos medžių gynėjai turėtų pasidžiaugti, kad jiems neteko gyventi 1946-ųjų Klaipėdoje, nes būtų reikėję susidurti su kur kas sunkesne nei dabar būties lengvybe – anot „Raudonojo švyturio”, Klaipėdos krašte savavališkas miškų teriojimas tada buvo gana didelis.

Pavyzdžiui, II Uosto rajonas vien per sausį savavališkai iškirto 689 kėtmeterių miško, padarydamas nuostolių valstybei už 101 000 rublių. I-mas Uosto rajonas iškirto 59 kėtmetrius už 7 700 rublių. Žuvų kombinatas— 163 kėtm. už 11 600 rublių. Prie savavališko miško grobimo buvo prisidėjusios ir kitos Klaipėdos įmonės – „Gulbė“, Kepyklų Trestas, Alaus bravoras ir kt.

„Minimi miško naikintojai mišką grobia daugiausiai iš Girulių ir Melnragės rajonų. Tai kurortinis miškas, gražiai puošiąs mūsų pajūrį. Tie kolektyvai, ypatingai II-sis ir I-sis Uosto rajonai, naikino išimtinai jaunas pušaites 12-20 cm storio. Tai žiaurus nusikaltimas”, – rašė „Raudonasis švyturys” , priminęs, kad Klaipėdos kraštas nėra gausus miškais.

Publikacijos autorius Medėnas perspėjo, kad ta visuomeninė dalis ar kolektyvai, kurie ir toliau nesiliaus savavališkai naikinę gražiuosius pajūrio miškus, turės būti skaitomi kaip tarybinio ūkio priešai ir su jais griežtai pasielgiama.

Jau kitame numeryje tokius piliečius perspėjo ir Klaipėdos Miesto Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomasis Komitetas, supažindinęs su savo nutarimu Nr. 16 „Dėl miesto žaliųjų plotų apsaugos“, priimtu 1946 m. kovo mėn. 4 d.

„Kai kurios organizacijos, ir pavieniai asmenys kerta Klaipėdos miesto šiaurinėj daly esantį mišką bei medelius, naikindami tuo miesto uždangą nuo užnešimo smėliu.

Taip pat pastebėta, kad piktos valios pavieniai asmenys be jokios atsakomybės jausmo kerta miestą puošiančius atskirus medžius, medelius, dekoratyvinius krūmus esančius prie gatvių, aikščių, skverų ar atskirų sodybų sklypuose, tuo naikindami miesto žaliuosius plotus.

Tikslu užkirsti kelią miesto žaliųjų plotų naikinimui, Klaipėdos Miesto Vykdomasis Komitetas nutarė:

1) uždrausti bet kokj medžių kirtimą miške, esančiame Klaipėdos Miesto ribose,

2) uždrausti kirsti, žaloti medžius, medelius ar dekoratyvinius krūmus prie gatvių, aikščių, skverų ar atskirų sodybų sklypuose.

3) Uždrausti gyvulių savininkams leisti palaidiems gyvuliams vaikščioti po miestą,

4) įmonės, įstaigos, organizacijos, o taip pat pavieniai asmenys, nesilaikantieji šio nutarimo, bus baudžiami pinigine bauda iki 100 Rbl arba priverčiamųjų darbų iki vieno mėnesio laiko”, – skelbė komiteto pirmininko Viktoro Bergo pasirašytas nutarimas.

Metrikacijos įstaigoje nėra tvarkos!

Tuo metu „Raudonojo švyturio” bendradarbis J. Rimeika išsiaiškino, kad tą kovą tvarkos nebuvo ir tylioje, ramioje, bet kiekvienam būtinoje įstaigoje – Civilinių aktų Įrašų biure.

„Tik šiemet iki kovo 1 d. biure užregistruota 66 sutuoktuvės 11 mirimų ir 79 gimimo aktai ir vienas išsiskyrimas.

— O pernai?

Informuojanti drg. Šližiūtė vartosi po knygų knygas ir į talką ateina vyr. inspektorius drg. Pauliūnas.

– Dingo aktai? — nusigąsta drg. Pauliūnas. – Pražūsim, jeigu šitaip dirbsim!” – įkyrus žurnalistas vaizdžiai aprašė nesėkmingas pirmosios Klaipėdos civilinės statistikos paieškas.

J. Rimeika griežtai konstatavo, kad drg. Abozarova, šio biuro vedėja, nemoka palaikyti tvarkos Įstaigoje.

„Viskas anarchiškai suversta, nei rodiklių, nei alfabetų, nei knygų numeracijos. Kol dar tik šimtai įrašų, tai dar šiaip taip išsisukama iš bėdos, bet kas bus po metų kitų, kai aktų bus surašyta tūkstančiai?” – rašė netvarką demaskavęs žurnalistas.

Dėl jo įkyrumo galų gale suradus atitinkamas knygas paaiškėjo, kad nuo 1945 m. gegužės 9 d., kada pradėjo veikti šis biuras, gimimų buvo įregistruota 129, mirimų – 27, sutuoktuvių – 187, išsiskyrimo nei vieno!

Priminęs, kad Klaipėdoje po nacių pasitraukimo nebuvo rasta ankstyvesniųjų metrikacijos knygų, J. Rimeika pasidalino ir naudinga informacija, kad LTSR LKP 1945. II 7 d. nutarimas Nr. 16 CAĮB leido atstatyti metrikas pagal liudytoju parodymus ir medicinos komisijos aktą.

Vėliavų dalybos

1946 m. pradžioje Klaipėdoje atsirado dar viena nauja tarybinė tradicija – pereinamosios Raudonosios vėliavos. Pirmą tokią iškovojo darbo pirmūnai iš „Gegužės Pirmosios“ saldainių fabriko, kuriam laukinio kapitalizmo metais buvo lemta tapti „Klaipėdos konditerija”, o galiausiai – jau buvusio Ukrainos prezidento Petro Porošenkos saldumynų imperijos dalimi, pavadinta UAB „Roshen”.

„Raudonasis švyturys” tą ankstyvą 1946 m. pavasarį konstatavo, kad saldainių fabrikas yra pavyzdys visai Klaipėdos miesto pramonei.

„Darbo planas sausio mėnesį išpildytas 125 nuoš., vasario —113 nuoš., trečiojo mėnesio planas įvykdytas per kovo mėnesio aštuoniolika dienų. Pirmojo kvartalo planas baigtas kovo 11 d. Dabar fabrikas gamina dviejų rūšių saldainius: vaisinius ir monpasinius. Plečiant gamybą, balandžio mėnesį pradės ir šokoladinių saldainių gamybą. Pažymėtini fabriko pirmūnai, kurie grynai savo darbu prisidėjo prie įmonės iškilimo. Tai brigadyrius drg. Petras Bogomolskis, kuris darbo našumą yra pakėlęs iki 215 nuoš., svėrėja Julė Macikienė – 369 nuoš. ir kt. Prie tokio darbo našumo pakėlimo savo technišku darbu pažymėtinas vyr. inž. drg. Kugalova, vyr. cecho ved. Trakys”, – sektiną pavyzdį pagarsino spaudos organas.

„Gegužės Pirmosios“ saldainių fabriko brigadyrius drg. Petras Bogomolskis ir brigadininkė M. Razauskaitė. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Konditeriams, kuriems tuo metu vadovavo direktorius drg. Ed. Pasiaura, pirmoji pereinamoji miesto Raudonoji vėliava buvo įteikta kovo 21 d. LKP(b) MK patalpose įvykusiame tarybinio aktyvo pasitarime, dalyvaujant apie šimto įvairių įmonių direktoriams bei inžinieriams.

O po penkių dienų miesto teatre įvyko Klaipėdos jūrų prekybos uosto ir geležinkelių ruožo darbuotojų mitingas. Pilna teatro salė prisirinko uostiečių ir geležinkeliečių, kurių veiduose švytėjo džiaugsmas ir pasitenkinimas, nes partija ir vyriausybė įvertino jų nuoširdų darbą ir taip pat paskyrė pereinamąsias Raudonąsias vėliavas.

Jūrų prekybos uostui, išpildžiusiam sausio mėn. darbo planą 106,5 %. ir vasario – 148 % Visasąjunginės Profesinių Sąjungų Centro Tarybos ir TSRS Jūrų Laivyno Liaudies Komisariato pripažinta II vieta Tarybų Sąjungoje ir pereinamoji Raudonoji vėliava.

Klaipėdos geležinkelių ruožui už susisiekimo linijų greitą atstatymą ir sutvarkymą ir už dvigubą išpildymą sausio ir vasario mėnesių darbo planų Geležinkelių Valdybos pripažinta I pirmoji viela Tarybų Lietuvoje ir suteikta pereinamoji Raudonoji vėliava.

„Susirinkimo metu keliems šimtams geriausių uosto darbininkų ir tarnautojų už gerą ir sąžiningą darbą buvo paskirtos piniginės premijos 48 000 rublių sumai”, – gerą žinią laikais, kai anot draugo bankininko M. Makovskio, dėl nenormalumų daug kam vėluodavo algos, pranešė „Raudonasis švyturys”.

Už kultūringą tarybinę prekybą!

Apie dar vienus to 1946-ųjų pavasario nenormalumus „Raudonojo švyturio” puslapiuose prabilo ir draugas M. Tamašauskas. Jis analizavo netoleruotiną situaciją Klaipėdos Valst. Prekybos parduotuvėse, kuriose trūko paprasto tarybiško atsinešimo į pirkėją.

„Geresniam dirbančiųjų aprūpinimui maisto ir kt. prekėmis Valst. Prekybos parduotuvės turėtų: visose parduotuvėse aiškioje vietoje iškabinti pranešimą, kokių prekių tą dieną galima gauti parduotuvėje. Tokių pranešimų nebuvimas didina laukiančiųjų eiles ir pirkėjai trukdo tarnautojų darbą nuolatiniais klausinėjimais. O ir tarnautojų atsakymai neretai esti klaidingi, nes jų nurodytu laiku prekių visai nebūna, arba būna tada, kada pasako, jog jų nebus. Gal kartais krautuvių vedėjai to žinoti tiksliai negali, nes pasitaiko įvairių nenumatytų kliūčių, bet jeigu tai kartojasi nuolatos, tai, atrodo, kad tas daroma tyčia pačių pardavėjų arba jų pažįstamų naudai. Taip pat ir pramoninių prekių parduotuvės turi iškabinti pranešimus, kiek už kokią prekę reikalinga duoti taškų. O taip pat, visose parduotuvėse turi būti iškabinti ir prekių kainoraščiai, kad būtų žinia, kiek ištiktųjų už kurią prekę reikia mokėti, nes nereti atsitikimai, kada pav. Valst. prekybos Nr. 4 parduotuvėje (vedėjas drg. Vaggaris), vieną kartą už moteriškas kojines paima 4 rb. (jų tikra kaina 3.15 rb.), o jau po kelių dienų, už tas pačias kojines paima po 8 rb. Be to, beveik visose parduotuvėse nepraktikuojamas smulkus atsiskaitymas. Tų bereikalingų išmokamų kapeikų per mėnesį susidaro ne taip maža, ir į parduotuvės tarnautojų kišenius suplaukia ištiktųjų geros sumos”, – dėstė dr. M. Tamašauskas.

Maisto prekių parduotuvė Montės g. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Neprasprūdo pro reiklaus autoriaus akis ir tai, kad nevisose Valst. prekybos parduotuvėse buvo tinkama švara. Pav., valst. prekybos Nr. 5 parduotuvėje (ved. drg Filipova) rūkė ne tik vedėja, bet ir tarnautojai, todėl jie nedraudė rūkyti ir kitiems laukiantiems produktų. Pardavėjos čia duodavo muilą, bulves ir tuojau pat, tomis pačiomis rankomis ėmė duoną, saldainius ir p.

Blogai tuo metu, pasirodo, buvo sutvarkytas ir dirbančiųjų vaikų aprūpinimas pienu, kurį tuo metu Klaipėdoje atleido tik Valst. prekybos Nr. 2 parduotuvė (ved. drg. Volkonienė).

„Tos parduotuvės tarnautojai labai blogai informuoja pirkėjus: rytą praneša, kad pieno bus tik po pietų, po to praneša, kad bus tik rytoj, tada sužinoma, kad pieno butą vakar ir visą išėmę pažįstami arba arti jos gyvenantieji. Esą, nėra pakankamai pieno, bet vieni kai kada gauna kibirą pieno, o kitiems nelieka nei puslitrio. Neretai, šioje parduotuvėje pienas parduodamas aprūgęs, o toks jau netinka duoti vaikams”, – rašė draugas M. Tamašauskas, pabrėždamas, kad išvardino tik keletą iš daugelio prekybos trūkumų ir kad jau laikas būtų Klaipėdos valstybinės prekybos darbuotojams dirbti taip, kaip dirba tikrai kultūringi, tarybiniai prekybininkai.

Kokybinis skirtumas tarp grynųjų ir pavediminių pinigų

Linas Poška, raštininkas

„Gintaro“ bravoras per mėnesį pakeitė savo pavadinimą į „Švyturį“ ir naujuoju vardu mes jį žinosime ilgus metus. Jo mechanikas Bekeris per tą laiką padarė profesinę ir socialinę karjerą: tapo vyr. mechaniku ir „draugu“.

Skirtingai nuo šiuolaikinių biudžetinių „kobrų“ ar „žaibų“, tuometinis alus paprastai būdavo nestiprus, apie 3 akoholio laipsnių, o ir biudžetiniu produktu jo tikrai negalėtum pavadinti. Puslitrinis butelis kainuodavo 7-8 rublius, o atlyginimas mieste svyruodavo apie 500 rublių. Nepalėbausi.

Tarybinio bankininko liūdesys dėl grynųjų pinigų negrįžimo į banką iliustruoja specifinį santvarkos bruožą – kokybinį skirtumą tarp grynųjų ir pavediminių pinigų. Grynieji buvo reikalingi operacijoms šešėlinėje ekonomikoje, ir įmonės bei įstaigos visokiais būdais stengdavosi jų prasimanyti. Grynieji įmonės vadovui duodavo greitį, kokybę, lankstumą.

Laikraščio išbartasis ligoninės direktorius pavediminiais tą rašomąją mašinėlę įsigytų gal net per keletą metų, po ilgų susirašinėjimų ir vargų.

Iki devintojo dešimtmečio pabaigos išgryninimas buvo ne techninė operacija, kaip dabar, o aiškų kriminalinį atspalvį turintis veiksmas.

Gražu būtų, jeigu miesto šviesuomenė susitartų, kad kovo 4-oji būtų pripažinta Girulių Miško Apsaugos diena, pagal 1946 03 04 Klaipėdos Miesto Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto nutarimą. Retoriškai tai būtų labai tinkamas pasirinkimas: „Net kraugeriai bolševikai taip su kirviais Giruliuose nesišvaistė, kaip [įrašyti aktualią pavardę]!.“

Darbo skelbimuose Vykdomojo komiteto Butų ūkio valdyba ieško namų valdytojų ir pasininkių. Pasininkės atlieka migracijos tarnybos vaidmenį. Gyvenamosios vietos registracija buvo privaloma, neregistruotas asmuo negalėdavo įsidarbinti, gauti maisto ir kitų prekių kortelių. 

Jaunesniam skaitytojui pažymėsiu, jog neužtekdavo atvykus deklaruoti savo apsigyvenimą Klaipėdoje: registracija atliko ir leidimo apsigyventi funkciją. Jeigu atvykėlis turėjo paklausią profesiją, dažnai jo registracijos ir apgyvendinimo reikalais pasirūpindavo įmonė. Kitais atvejais dažnai padėdavo kyšiai. Aprašomu laiku Klaipėdos trauka dar nebuvo didelė; migracijos banga ūžtelės po kelių metų, sukolchozinus kaimą.

Vykdomasis komitetas savo struktūroje turi ir Žemės ūkio skyrių, kuris, natūralu, ir rūpinasi Klaipėdos žemės ūkiu, skirsto miestiečiams žemę daržams.

Nuožmi ir permaininga konkurencinė kova 1946 pavasarį vyksta tarp „Tėvynės“ ir „Kapitolijaus“. Vieną savaitę kasą ima „Tėvynė“ su Holivudo spalvotais muzikiniais „Trimis muškietininkais“, o „Kapitolijus“ turi tenkintis j/b tarybiniu karišku „Jūros batalionu“. Kitą savaitę jau „Kapitolijus“ suka holivudinę produkciją, o „Tėvynė“ tenkinasi j/b tarybinio Azerbaidžano filmu.

Filmai tiekiami centralizuotai, ir išmintingas kino teatro direktorius, kurio pajamos yra grynaisiais, ieško būdų gauti kasinius filmus. Panašu, kad abu direktoriai buvo nežiopli ir turėdami grynųjų sugebėdavo rasti takelius į filmų skirstytojų širdis. Bet – su permaininga sėkme.

Skelbimuose matome ir dar tebeegzistuojančio privataus verslo likučius. Vykdomojo Finansų skyrius ragina privačius pramogų teikėjus užsiregistruoti ir mokėti mokesčius. Viena iš tokių negreit nunykusių pramogų – šokių vakarai. Tango ir fokstrotas jau nebelaikomi nepadoriais, tačiau daugumai šokėjų užtenka ir valso – svarbu apsikabinti partnerį.

Po ketverių metų mokytojas Poška, kurį prieš porą savaičių buvome palikę virti naminę, šokiuose nepamirštamai numindys kojas Mokytojų instituto studentei Meškauskaitei, ir tai turės toli siekiančių pasekmių.

Karas ir socialinės pervartos ataidi ištuokų skelbimuose, kuriuose prašoma nutraukti santuoką su nežinia kur esančiu vyru. Nebūtinai tokiais atvejais žmona nežinodavo vyro buvimo vietos: jeigu ta vieta Vakarai ar, neduokDie, miškas, išsituokti su juo – saugiau. Juo labiau, kad tos epochos žmonės tikrai svarbia dar laikydavo bažnytinę, ne civilinę santuoką, taigi moralinių graužačių išsituokiančiai būdavo mažiau.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.