Lapkričio 29 d., šį sekmadienį, prasideda adventas – keturių savaičių laikotarpis, skirtas pasiruošti šv. Kalėdoms.

Graži šio susikaupimo meto tradicija – namuose pakabinti ar pastatyti advento vainiką su keturiomis žvakėmis, kurios paeiliui uždegamos sekmadieniais. Manoma, kad ši tradicija pirmiausia radosi Mažojoje Lietuvoje, o paskui pasklido ir po kitus Lietuvos kampelius, skelbia Klaipėdos etnokultūros centras.

Jis kviečia miestiečius daugiau sužinoti apie advento vainiko kilmę, prasmę, reikšmę šiomis dienomis ir rengia nuotolines pynimo dirbtuves su tautodailininke, tradicinių amatų meistre Jurgita Treinyte.

Renginys vyks nuotoliniu būdu ,,Zoom“ platformoje lapkričio 30 d. 18 val. Registracija į užsiėmimus jau baigėsi, tačiau suskubti ir patiems nusipinti vainiką dar iki vakaro yra laiko.

„Atrodo, tokiu tamsiu laiku, kai nieko advento vainikui neturi, reikia nebijoti išeiti į mišką: surinkti nukritusias pušų ar eglių šakeles, paskinti bruknių ar mėlynių šakelių, kieme ar pažįstamų sode paprašyti auginamų tujų, kukmedžių. Jei neturite džiovintų augalų, advento vainiką galima puošti tuo, kas po ranka arba palikti tik supintas žalumos šakeles“, – pataria J. Treinytė. 

Ko nebuvo galima daryti per adventą?

Adveñtas (lot. adventus reiškia „atėjimą“) arba leliumai – krikščionių religijoje laikotarpis, pažymintis laiką iki  Jėzaus gimimo. Tuo metu žmonės laukia kūdikėlio gimimo. Adventas trunka beveik mėnesį, per tą laiką praeina 4 sekmadieniai.

Tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš šv. Kalėdas. Advento metu krikščionys susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių šv. Kalėdų.

Liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga. Adventas – ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios tik ir taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Todėl ir įvairių draudimų būdavę apstu.

Per adventą nebūdavo galima kirsti miško. Tiems, kurie draudimo nepaisydavę ir visgi važiuodavę kirsti malkų, pasirodydavusi tarp medžių aukšta žila moteris  – miškų dvasia. Užsimojus kirviu, pasigirsdavęs raudojimas – tai miškų dievybė, tankumyne pasislėpusi, aimanuodavusi ir verkdavusi. Manyta, kad jei iš advento laike kirstų rastų suręsi trobą ar malkomis krosnį pakursi – tik nelaimę prisišauksi. Net karsto advento lentomis daryti nevalia: tokio karsto lentas gali kitą rytą rasti po kapines išmėtytas, o patį numirėlį – šalia kapo gulintį. Be to, šiuo metu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas blogai augsiąs, medžiai būsią gumbuoti.

Advento laiku būdavo draudžiama dirbti kai kuriuos darbus, ypač triukšmingus. Nepildavo pagalvių, tikėdami, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešiosiančios, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos būsiančios kietos ir šiurkščios, be to, dobilai augsią reti. Draudimas kirpti avis sietinas ir su senu lietuvių tikėjimu, kad po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose, taigi nevalia jų skriausti, juk adventas – taikus metas.