Prezidentas Gitanas Nausėda savo rankomis laidoja gerovės valstybės mitologiją. Taip išsamiau ir nepaaiškinęs jos turinio. Ar bent kaip tąjį turinį jis pats įsivaizduoja.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Praėjusiąją savaitę jis reikšmingai pasižymėjo visos Europos mastu, kada atsisakė bendru su kitu valstybių lyderiais pareiškimu kritikuoti Vengrijoje priimtą „antipedofilinį įstatymą” (taip jį neoficialiai vadina vengrų valdantieji su ministru pirmininku Viktoru Orbanu). Lygia greta nepasirašė lesbiečių, gėjų ir kitų mažumų atstovų teises ginančio laiško, kurį pasirašė daugiau nei pusė ES šalių-narių vadovų. Ta proga p. Nausėda pasisakė, kad tos pačios lyties bendro gyvenimo klausimai Lietuvoje būtų išspręsti artimiausią rudenį, Esą – ne [kolektyviniais] laiškais tokie klausimai yra sprendžiami.

Sujudo, sukruto konservatyvieji prezidento rėmėjai – pagaliau Lietuva parodė savo stuburą ir atšoko nuo bendros Europos Sąjungos srovės. Klausimas tik – kur link?

Socialinių tinklų stebėtojas Giedrius Alasevičius „Facebook’e” primena, kad visai neseniai mūsų prezidentas rašė Europos vadovų tarybos pirmininkui Charlesui Micheliui dėl Baltarusijoje statomos Baltarusijos [Astravo] atominės elektrinės (2020 m. liepą). Š. m. sausį p. Nausėda kreipėsi laišku Charlesui Micheliui dėl vakcinos gamybos pajėgumų. Dabar gi – laiškai, suprask, netinkamas žanras politikoje?

Rimti politologai su tokia pozicija nesutiktų sakydami, kad nuo svarbių deklaracijų dažniausiai ir prasideda rimti politikos veiksmai.

Vertėjas ir literatas Sergejus Kanovičius (rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus) tame pačiame „Facebook” pastebi kitą mūsų prezidento aktualią remarką. Valstybės lyderis, paminėdamas 1941 m. sukilimo prieš okupacinę sovietų valdžią, pasisakė, kad tai įvykis, kurio tąsa tapo herojiška partizaninė kova, disidentų veikla, Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, Sąjūdis, galiausiai atvedęs mus visus į Kovo 11-osios Lietuvą.

„Man gėda tokio flirto su įvykiais, kurių dalyviai nė pirštu nepajudino tam, kad gyvi liktų mano protėviai, – rašo p. Kanovičius, – Jūsų Ekscelencija (…), jei prisimenate Sąjūdį, kurio narys buvau ir aš, ir mano Tėvas, tai noriu priminti, kad 1941 metų birželį mano šeima būtų kitokio sąjūdžio dalis – Lietūkio garažo ir Lietuvos pamiškių duobių. Ir skirtumas būtų toks – aš su tėvynainiais [žydais] gulėčiau po velėna, o ant jos stovėtų žmonės su baltais raiščiais”.

Visiškai pritariu: kalbėti apie 1941-uosius ir visiškai pamiršti didžiausią dalies Lietuvos piliečių – žydų kilmės tragediją… Be to, prieš kelias dienas iš tikrųjų buvau nustebintas, kad kai kuriems kauniečiams Lietūkio garažo sąvoka absoliučiai nieko nesako,

Kažkas negera vyksta Simono Daukanto aikštės rūmuose.

Ta proga pridurčiau, kad disidentų Lietuvoje judėjimo, Katalikų bažnyčios kronikos ištakos pirmučiausiai buvo ne dėl nepriklausomybės, o žmogaus teisių. Kas tuo netiki, dar turi progą paklausti Lietuvon iš priverstinės migracijos sugrįžusio Tomo Venclovos. Taip pat ir prezidentas.

Tuomsyk skandalingiausia yra tai, kad prieš dvejus-trejus metus, per prezidento rinkimų vajų p. Nausėdos deklaruota „gerovės valstybės” idėja be būtino turinio (gal buvo vienas kita burbtelėjimas apie tai, kad nacionalinio gėrio perskirstymas per biudžetą turėtų siekti 35 proc. vietoje dabartinių 30 proc.) turėtų būti ne apie pinigėlių pabarstymą, o apie mažesnių, silpnesnių visuomenės narių gerovę. Nuo ten prasideda „gerovės valstybė”. O ne nuo paniekos „šitiems žmonėms” (tai p. Nausėda apie lesbietes, gėjus, biseksualus ir transeksualus – LGBT+). Gerai dar, kad ne „šitiems sutvėrimams”.