Sausio pabaigoje teko dalyvauti įdomiame Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje vykusiame renginyje, skirtame rašytojos Ievos Simonaitytės 2022-ųjų metų užbaigimui.
Po jo grįžusi namo iš ilgametės žurnalistinės patirties „sandėliuko” ištraukiau kuklią apie 1968 metus darytą nuotrauką. Joje Priekulėje, prie rašytojos namo, kur dabar įkurtas jos vardo muziejus, Ėvė įamžinta su Klaipėdos literatais. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, bet man, menančiai tą laikmetį, užkliuvo viena detalė.
Kodėl šalia rašytojos – ne literatų būrelio vadovas ar kitas to meto žinomas literatas, kad ir poetas, „Nibelungų giesmės” iš vokiečių kalbos vertėjas Vladas Nausėdas, o kukli ne literatė, tuometinės Klaipėdos I internatinės mokyklos mokytoja Angelė Stubrienė? Jos paklausti to jau nebegaliu, o vyresnioji Albino ir Angelės Stubrų dukra Rasa sako, kad čia nieko atsitiktinio nėra, nes jos tėvas (ir mano buvęs ilgametis kolega „Klaipėdos” redakcijoje) Albinas Stubra yra tikras Ievos Simonaitytės pusbrolis.
Taip bent! Pasirodo, šitos „smulkmenos” nežinojau. Kodėl apie tai sužinau tik dabar, nors daugiau kaip 20 metų diena iš dienos labinomės ir atsisveikindavome po bendrų reportažų Albino tada įprastu, o dabar skambančiu kaip atminimo varpas žodeliu „būkim”? Nepamenu, kad jis būtų bent užsiminęs apie giminystės ryšius su garsia rašytoja (o galėjo!).
Tuo metu norinčiųjų pasigirti artimu bendravimu su Klaipėdos krašto įžymybe anuomet netrūko. Ne vienas to meto žurnalistas su pasididžiavimu pasakojo, kaip su Simonaityte bendravo, gėrė kafiją, ją fotografavo, kalbino, susibičiuliavo ar kaip medicinos slaugytoja jai tuometinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje į palatą nešė vaistus.
Tiesa, kartą Albinas jo fotolaboratorijoje, kurią mes vadinome „bunkeriu”, tarstelėjo, kad jo pusseserė iš Kanados (Ievos tėvo Jurgio Stubros, Albino dėdės) dukra rašanti laiškus ne prasčiau nei Simonaitytė raštus. Ir nutilo. Lyg būtų ne laiku išsprūdęs žodis. Tada nesusiprotėjau paklausti, kas tas dvi moteris sieja. Gal ir būčiau ką nors atvirumo akimirką išpešusi? Gal ir daugiau sovietmečio legendų būtų buvę išsklaidyta apie esą Simonaitytės ir Stubrų giminės nebendravimą.
Žinia, I. Simonaitytė buvo nesantuokinė Jurgio Stubros dukra, kitaip dar vadinama mergos vaiku. Tačiau skirtingai nei katalikiškoj Lietuvoj, liuteroniškame Klaipėdos krašte į nesantuokinius vaikus auginančias vienišas moteris buvo žiūrima kur kas tolerantiškiau ir kai kurie tėvai savo pavainikius vaikus pripažindavo, neretai juos ir finansiškai šelpdavo.
Apie tai, ko gero, savo prisiminimuose rašė ir pats Albinas. Deja, tie jo prisiminimai mįslingai prašapo, o gal net buvo sąmoningai pradanginti…
Taip jau sutapo, kad to bjauraus įvykio liudininke atsitiktinumo dėka tapau aš pati.
Kolegai išėjus į užtarnautą poilsį, karts nuo karto užsukdavau minutei kitai jo aplankyti. Vieno tokio vizito metu jis švytėdamas prasitarė: „Daugiau savo raginimais rašyti Stubrų giminės istoriją nebekankinsi. Neseniai rankraštį atidaviau į patikimas vienos priekuliškės rankas. Greitai jos dėka išeis knyga”.
Ir atsitik taip, kad mums bekalbant pasigirdo telefono skambutis. Pakėlęs ragelį, Albinas sukluso. Tyla. Po to prislėgtu balsu kažkam sako: „Suprantu, aš suprantu. Ne, nepykstu, Editėle, gal atsiras, gal neatsidurs šiukšlyne, bet kažin”.
Ir padėjo telefono ragelį. Atsisuko į mane išbalęs kaip drobė ir išdaužė: „Knygos nebebus, pradingo rankraštis”. Ir nutilo. Patylėjęs ištiesė banknotą ir paprašė nupirkti tuo metu populiaraus konjako „Belyj aist” bei keptą viščiuką.
Grįžau su pirkiniais. Atsisėdom prie stalo. Supratau, kad šoko ištikto buvusio mokytojo ir kolegos negaliu su tokia baisia žinia palikti vieno.
Ilgai kalbėjom, kaip jis ranka rašė, tėvų prisiminimus į rankraštį guldė.
Bandžiau guosti. Laiko turi, atkursi. Parašysi iš naujo. Albinas tik numojo ranka ir atitarė: „Jau nebe”. Deja, taip ir nutiko.
Šiandien lieka tik spėlioti ir pasikliauti likusių su mumis jo artimųjų prisiminimais apie sovietmečiu skleistą mitą, o ir dabar kai kurių tebetransliuojamą, kad Ieva Simonaitytė su tėvo gimine nebendravo, buvo vargšė pastumdėlė. Ar tikrai taip?
Rašytojos pusseserė Jūratė Stubraitė pamena, kad Simonaitytė ne kartą svečiavosi ir nuoširdžiai bendravo su jos ir Albino tėvo Martino Stubros šeima. Rasa Stubraitė-Marcinkevičienė irgi mena šiltą rašytojos viešnagę savo tėvų namuose. Ne kartą bendrauta ir susitikta pačios rašytojos namuose Priekulėje.
Tai aš irgi supratau ne tik iš minėtos nuotraukos prie Simonaitytės namo, bet ir kartu su Rasa bei Jūrate praėjusį rudenį lankydamasi naujai suremontuotame rašytojos vardo muziejuje. Tąsyk jos viena kitai aiškino, kad esant rašytojai gyvai, ne ten buvo sofa, stalas, knygų lentynoje – ne taip sudėtos knygos.
Argi tai galėtų pastebėti anksčiau čia nesilankę artimieji iš rašytojos tėvo pusės?
Tad perfrazuojant Ievos Simonaitytės autobiografijos pirmąją dalį „O buvo taip”, belieka retoriškai klausti, gal visgi galėjo būti ir kitaip?
Tik dabar? Bet Stubrų šeimos istorija jau keletą kartų buvo smulkiai aprašyta ir paviešinta! Tačiau vis tiek ačiū autorei už prisiminimus ir garbių žmonių priminimą. Tik dėl tolerantiškumo norėčiau šį tą pridurti. Senieji Stubros savo sūnaus nuodėmės netoleravo – iš jo atėmė teisę paveldėti jų stambų ūkį. Rašytojos tėvas turėjo išeiti svetur užkuriu, gyventi daug kukliau ir, atrodo, nelabai laimingai. Tai nekliudė rašytojai bendrauti su tėvu ir seneliais.