Publikos pageidavimu balandžio 6 d., kitą ketvirtadienį, 18.30 val., Klaipėdos Žvejų rūmuose bus pristatytas papildomas šokio spektaklis „Sapnai ir kaktusai“, nes į trečiąją premjerą kovo 31 d. bilietų jau nėra, o publikos susidomėjimas pasaulinio garso pastatymu tik didėja girdint susižavėjimo kupinus atsiliepimus. 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Sapnai ir kaktusai”, kur greta Alexanderio Ekmano (Švedija) „Cacti“ (Kaktusai) pristatomos ir Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“ sulaukė didžiulio ne tik šalies, bet užsienio šokio gerbėjų susidomėjimo.  

Baleto kritikė Skaidra Baranskaja sako, kad tiek darniai judančių, bet individualiai besireiškiančių žmonių scenoje retokai gali pamatyti.

„Neįtikėtinas Klaipėdos baleto trupės įdirbis. Lengva ranka A. Ekmanas mestelėjo pasauliui 27 minučių šedevrą „Cacti“ ir jam nepatinka, kai kažkas iš savo varpinės bando aprašinėti per pasaulį sklendžiantį fenomeną. Tiesiog džiugu, kad „Kaktusai“ sudygo ir Lietuvoje“, – akcentuoja ji. 

„Klaipėdoje atgimusių choreografinių darbų pagrindinis stebuklas – tikslus atlikimas, žavintis savo laisve ir choreografinio piešinio vaizduote. Surinkti skirtingų mokyklų šokėjai parengti taip akademiškai, jog šokio visuma tapo lengvai sklindančia plastine jėga, leidžiančia šokamiems siužetams virsti gilesnių apmąstymu šaltiniu“, – džiaugiasi teatrologė Daiva Šabasevičienė. 

Anot teatro kritikės, šokio dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, „Kaktusai“ gali būti apie viską, apie nieką ir apie ką nori kiekvienam iš mūsų, nes jų tikslas yra scenoje parodyti kūrybos ir samprotavimų apie ją susidūrimą, taip išryškinant absurdiškumą.

„Juk visi be išimties meną patiriame skirtingai“, – rašo ji. 

Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais.

„Man tai buvo nauja. Susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“, – pranešime cituojamas choreografas.

Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda Franco Šuberto styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas presto. Spektaklio
metu taip pat skamba ištraukos iš Jozefo Haidno ir Ludviko van Bethoveno kūrinių, ritminės improvizacijos ir „užkadrinio balso“ sakomi tekstai.