Spektaklį „Fragmentas“ Klaipėdos dramos teatre jau sukūręs režisierius Dmitrijus Krymovas į pajūrį grįžo ir antram darbui. Po pirmojo repeticijų etapo kovą abipus Atlanto pripažintas režisierius išskubėjo į namus Niujorke, kur taip pat ruošia premjerą. O laukdami jo antrajam repeticijų etapui balandį, aktoriai Klaipėdoje turi labai neįprastų namų darbų.

Naujausias spektaklis „Requiem“, D. Krymovo žodžiais, bus apie keistą, žiaurų, kartais nepažinų ir priešišką pasaulį. Pasak jo, „Requiem“ yra apie trapiausias būtybes, vaikus, gimusius ir negimusius – visus, patekusius į nesvetingą pasaulio glėbį.

Paties D. Krymovo rašytą pjesę kartu su Virginija Rimkaite vertęs Artūras Lepiochinas taip pat dirba režisieriaus asistentu bei vaidins kuriamame spektaklyje. Prisimindamas pirmąjį D. Krymovo kūrinį Klaipėdoje, spektaklį „Fragmentas“, A. Lepiochinas svarstė, kad „Requiem“ – visai kita patirtis.

„Pernai veikė ir tai, jog buvome nepažįstami, reikėjo apsiprasti vieniems su kitais, nežinojome, kaip dirba šis režisierius. Be to, aš pats į procesą įsitraukiau labai palaipsniui, iš pradžių vertėjavau repeticijose, bet galiausiai viskas išaugo iki vaidmens. Kurdami „Fragmentą“ pjesę į šoną padėjome pačioje pradžioje, atrodė, kad visas spektaklio turinys gimė procese. Aišku, kiek tai buvo spontaniška, yra mistinis klausimas. Režisierius neatskleidžia savo kortų ir kozirių, atrodo, kad kuriame kartu atradimo būdu, bet pažiūrėjus retrospektyviai matyti, jog buvo šiek tiek kitaip. Bet tai puiki strategija – procese nejautėme geležinės rankos, atrodo, buvome labai gyvo kūrybinio proceso dalimi, o tuo pat metu nesijuto chaoso“, – teigia jis.

Anot režisieriaus asistento, šįkart iš pradžių buvo aišku, kad spektaklio kūrimo kelias bus kiek kitoks.

„Jau turime medžiagą, su kuria visi dirbame. Bus įdomu, kai procesas labiau įsibėgės. Krymovas geba įtraukti, palaiko aukštą kartelę. Visi tikrai mažiau jaudinamės nei tuomet, kai susitikome kurti „Fragmento“, – sako A. Lepiochinas.

Lygindamas du D. Krymovo spektaklius, jis pabrėžė, kad „Requiem“ bus visai kitokia patirtis žiūrovams: „Fragmente“ vienas iš personažų buvo pati scenografija, net teko girdėti pastabų iš žiūrovų, kad aktoriai tiesiog ją aptarnauja. Šiuo atveju viskas tikrai kitaip – visos scenos aktorinės, visi personažai turi savo gyvenimą“.

Tiesa, būsimiems „Requiem“ žiūrovams A. Lepiochinas sufleruoja nusiteikti aktyviai protinei veiklai.

„Ieškantiems pagrindinio veikėjo, bus sunku tą padaryti, nėra kažkokios herojaus kelionės, kuria visi seka. „Requiem“ naudojamasi keliais segmentais iš Haruki Murakami romano, yra atpažįstamų elementų iš kitų žinomų kūrinių, bet spektaklio viduryje sutinkami personažai iš pažiūros net nesusiję su matomais jo pradžioje ar pabaigoje. Juos visus sieja bendra tematika ir problematika. Tai postmodernistinis teatras, jame žiūrovas turi aktyviai dalyvauti, atpažindamas įvairius spektaklio elementus ir pats juos jungdamas į loginę seką“, – apibendrino režisieriaus asistentas.

Viename iš spektaklio epizodų pasirodo Ofelija, ją spektaklyje vaidinsianti aktorė tikino, kad apie patį personažą kalbėti dar tikrai anksti – kol kas tai tik nesimaterializavusi idėja. Prieš įsigilindama į vidines savo Ofelijos gelmes, aktorė pirmiausia turi įgyti visai naują gebėjimą ir tuo pačiu įveikti jai pačiai nemenką iššūkį – išmokti nardyti.

„Apie režisieriaus sumanymą ir ko iš manęs pareikalaus jo įgyvendinimas iki galo, supratau tik artėjant pirmosioms repeticijoms. Iki tol visą pusmetį tiesiog girdėjau įvairias nuogirdas, kas galbūt manęs laukia, esą vėl būsiu vandenyje kaip „Vakarų krantinėje“, tik gal šįkart kažkokioje talpoje ir vandenyje būsiu panirusi visa. Gali būti, kad naiviai pažiūrėjau į tai, kas manęs laukia ir tik atvažiavus režisieriui, tik jam su scenografe pristačius, kas iš tiesų planuojama, suvokiau, koks didelis iššūkis manęs laukia“, – prisiminė D. Kulionytė.

Laukdama balandį prasidėsiančio antrojo repeticijų etapo, aktorė lanko nardymo pamokas. Jose viskas – nuo nardymo įrangos iki ypatingo dėmesio kvėpavimui, jai yra naujovė.

„Labai džiaugiuosi nauja patirtimi, esu dėkinga teatrui ir režisieriui, padovanojusiems tokių įdomių naujų potyrių, neslėpsiu, mokausi peržengti psichologinius ir biologinius barjerus, pažindinuosi su povandeniniu pasauliu“, – sakė aktorė.

Anot jos, kol kas sunkiausia išmokti nerti be nardymo įrangos.

„Tai didžiulis psichologinis slenkstis – norėdama grimzti į dugną, turiu lėtai iškvėpti orą, bet kūnas tuo metu pradeda kiek panikuoti, suvokdamas, kad išpučiamas likęs oras ir nori įkvėpti, o kai negali – norisi dar labiau. Turiu išmokti tai įveikti, išlaikyti ramybę, neutralumą, šaltą protą“, – dalinasi aktorė.

Pasakodama apie mokymosi procesą, D. Kulionytė pripažino, kad jau dabar nauja patirtis ją kaip reikiant įtraukė – po vandeniu tvyranti tyla ir ramybė veikia meditatyviai. Kol kas pamokos dar nebaigtos, bet net ir surinkus technines vaidmens atlikimui reikalingas nardymo žinias, dar lauks jų pritaikymas Ofelijai.

„Jau dabar žinau, kad tai bus dar vienas iššūkis, kurį turėsiu įveikti – kaip suderinti vandens paviršiuje aktyvų fizinį veiksmą ir aukštą scenos reikalaujamą emocinę būseną su stabilia ir ramia, išlaikant kūno pasyvumą, kuri būtina po vandeniu nirimo metu. Iš anksto ties tuo dirbame ir su nardymo instruktoriumi“, – sakė aktorė.

Pagal režisieriaus sumanymą spektaklyje aktorė turi nirti į ankštą vandens kupiną talpą. D. Kulionytė pabrėžė, kad šios scenos išpildymui reikia tobulo komandinio darbo: „Tikslumas bus gyvybiškai svarbu, sėkmė priklauso ir nuo manęs, ir nuo techninės komandos. Kol kas nardymo instruktoriui juokavau, kad nardyti labai patinka, o skęsti – nelabai“.

D. Kulionytės kolega Karolis Maiskis į „Requiem“ aktorių gretas įsijungė bene vėliausiai, jau po pirmojo repeticijų etapo, tad patikėtas Parašiutininko vaidmuo jam kol kas žinomas tik iš to, ką perskaitė pjesėje. Numatoma, kad Parašiutininkas spektaklyje atliks būtent tai, ką nurodo jo įvardijimas – jis leisis iš dangaus.

„Mano veikėjas net neturi teksto, jis leidžiasi, įsipainioja medžio šakose ir bando išsilaisvinti, – apibūdino K. Maiskis. – Manau, kad jusiu natūralią apkrovą, neleisiančią sumeluoti sunkumo, kurį turi patirti mano personažas. Aktoriams nėra svetima kažką išreikšti ne tekstu, o tiesiog savo buvimu situacijoje ant scenos“.

Kviečiamas vaidinti „Requiem“ aktorius iškart žinojo, ko iš jo bus tikimasi ir pripažino, kad sutiko nė kiek nesudvejojęs, nes „tai – iššūkis, kurį norisi ir įdomu įveikti“.

„Jaučiu užsidegimo, baimės ir noro išmokti kažką naujo mišinį“, – teigė K. Maiskis.

Kaip ir D. Kulionytei, K. Maiskiui teko neįprasti namų darbai – į teatrą atvyks aktoriui pasiruošti padėsiantis kaskadininkas.

„Darbas su kaskadininku man labiau siejasi su kino, o ne su teatro pasauliu. Priimu tai kaip naują ir labai įdomią patirtį, dar vieną kokybinį žingsnį pirmyn savo profesijoje, – pasakojo K. Maiskis. – Aišku, kad man baisu, bet žinau, kad dirbsiu su profesionalais ir palaipsniui ateisiu į saugumo jausmą ir užtikrintai būsiu tame, ką turiu padaryti.“

Anot A. Lepiochino, iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad dabar kuriamas „Requiem“ bus kur kas mažesnis savo techniniais iššūkiais, bet toks įsivaizdavimas greitai pasirodė apgaulingas.

„Fragmente“ scenoje turime tris didelius pastatus scenoje, šįkart to nebus, bet turime labai daug įvairių detalių. Šiuo metu jas mums gamina net trys Lietuvos teatrai ir dar scenografijos gamintojai – turime per visą Lietuvą nusitęsusią gamybos liniją. Skambinėjome, ieškojome reikalingus gebėjimus turinčių žmonių, po truputį mezgėme tinklą, – pasakojo režisieriaus asistentas. – „Fragmente“ netrūko mums naujų dalykų, pavyzdžiui, naudojome pirotechniką. Šįkart taip pat netrūksta naujų iššūkių, jie daugiau gula ant aktorių pečių – nirimas į vandenį, šuolis parašiutu. Žiūrint iš teatro techninės pusės, didžiausias iššūkis bus finalinė scena, pradėsime asketišku teatru, o finale atskleisime pilną scenografijos vaizdą.“

„Requiem“ premjera vyks gegužės 11–12 d.