Nenoriu galvoti apie tolimas šalis, matau tai, kur dabar gyvenu. Vaikai, jų tėvai ir jų seneliai gyvena labai skirtinguose pasauliuose. Dar prieš keletą šimtų metų senolis, būdamas patriarchu šeimoje, perduodavo savo profesiją ir turtą vaikui ar vaikams, kurie tęsdavo jų verslą ar profesiją. Vaikai, augdami tokioje aplinkoje, pamažu tapdavo panašiais į savo tėvus ir nelabai daug skirdavosi nuo senolių. Veiksmas buvo lėtas ir labai aiškus. Gerai tai buvo ar blogai, nesiimsiu spręsti, nes man svarbiau, kas vyksta čia ir dabar.

Asociatyvi portalo archyvo nuotr.

Taigi, turime tris skirtingas kartas: pirmoji, kuri dar prisimena laidinį telefoną ir kas yra deficitas, antroji, kuri naudojasi išmaniaisiais prietaisais bei elektromobiliais ir sugeba pasinaudoti saulės elektrinėmis, bei trečioji, kuri dažniau bendrauja prietaisais nei gyvai ir kaip anksčiau senolius laiko neišmanėliais.

Kartų kaita yra nuolatinė ir tarsi natūrali. Žmonės lyg ir tokie patys: dvi kojos, dvi rankos, viena galva. Kas gi pasikeitė? Mąstymo kryptys, socialiniai poreikiai, vertinimai ir moralė, teisingiau, jos normos, ne visos, bet pakankamai daug. Bet ne tai svarbiausia. Pagrindinė tėvystės (motinystės) funkcija yra išmokyti ir saugoti. Paruošti taip, kad sugebėtų gyventi savarankiškai, atitrūkęs nuo šeimos bambagyslės. Ar tai įmanoma padaryti?

Senolių išmintis – gera, bet tinka tik labai ribotai, nes pasikeitė pats laikmetis. Socialiniuose tinkluose buvo platinama karikatūra, besityčiojanti iš kapitalizmo Lietuvoje, nes gyventojų skaičius sumažėjo nuo „trijų milijonų“ iki dviejų su puse ir tai su imigrantais. Kvaili (o gal ir nelabai) šio siuntinio autoriai taip ir nesužinojo, kad išsivysčiusiose šalyse gimstamumas mažėja iki kritinio lygio ir tik kai kurioms to pavyksta išvengti. Lietuva, beje, čia ne išimtis. Taigi, seno mąstymo taikymas gyventojų skaičiui: daug – tai gerai, čia nebetinka, pasikeitė socialinė realybė: merginos nebenori anksti gimdyti, joms daugiau rūpi karjera ir kiti tik svarbūs dalykai. Galima būtų grįžti atgal, bet kas to nori…

Tėvai stengiasi apsaugoti vaikus nuo aplinkos grėsmių, moko taisyklingai pereiti kelią, neužmegzti atsitiktinių pažinčių su nepažįstamaisiais. Bet vaikai socialiniuose tinkluose to nepaiso. Bet ko čia pykti, ir senoliai lengvai apgaudinėjami visokiais investavimais ar kriptovaliutomis. Net atsitiktinės žinutės iš Afrikos apie gautą palikimą neretai kai ką patraukia, nors, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Aišku, būtų galima suversti šį darbą mokykloms, bet ten senolių yra nemažai, taigi, nepadės.

Lyginti praėjusius metus su ateitimi retai kam pavyksta, dažnai tai daro fantastai, nors daugelis prašauna. Kas bus, žino nedaugelis ir tai tik apie artimiausius dalykus. Ar galima kam padėti ir apsaugoti nuo nesėkmių? Bandymų daug, mažokai sėkmingų.

Gerų tėvų vaikai nueina klystkeliais, pavienės asmenybės be mokslo ar kokių akivaizdžių talentų tampa lyderiais, įžymybėmis, turtuoliais. Tampa aišku, kad vieno recepto, deja, nėra. Pinigai, turtas, gera profesija niekam ateityje negarantuoja laimės. Aišku, jos yra priemonės, tačiau tik priemonės. Kad ir kaip būtų keista, sėkmei labiau reikalingos kai kurios žmogiškos savybės. Užsispyrimas, mokėjimas nenusileisti sunkumams sugeba užtikrinti kai ką daugiau nei konfliktus ar barnius.

Kilęs vadinamasis vaikų gynimas nuo neteisingų egzaminų kelia suvokimą, jog siekiama nukloti kelią į ateitį tarsi kilimu, be jokių sunkumą ir nuostolių.

Pralaimėjimai yra geresnė medžiaga tobulėjimui nei tariamos pergalės. Ne veltui sakoma, kad būtina mokėti mokytis iš savų klaidų, bet ir to reikia išmokti mokytis.