Šią temą, kaip man dažniausiai būna, padiktavo pats Jo Didenybė Gyvenimas…Ech, dabar turėčiau rašyti aukštomis frazėmis apie gyvenimo vingius. Bet šį kartą bus viskas labai žemiška. Tiesiog noriu papasakoti, ką apie Lietuvą galvoja vienas politiką studijuojantis jaunuolis. Čia mažiausiai reikės mano nuomonės, nes politikoje nesu stiprus. Tegul apie tai, ką papasakosiu, susidaro nuomonę pats skaitytojas…

Kaip jau esu rašęs anksčiau, ne taip seniai pradėjau dirbti viename didžiausių ir gražiausių vidurio Anglijos – Lesterio daugiaaukščių. Jame ir viešbutis, ir studentų bendrabutis, ir dar gausybė visokių įstaigų bei kavinių. Ir dar aplink tą daugiaaukštį prilipdytas privatus daugiabutis. Dirbu vadinamame „ricepšine“ – lietuviškai tai būtų registratūra, priimamasis. Esu atsakingas už visą pastatų kompleksą, už jo gyventojus, studentus ir darbuotojus. Toks mano, apsaugininko, darbas. Be abejo, nutinka čia įvairių dalykų. Beveik nebūna ramių dienų.

Vos tik įsėdau į naujos darbo vietos krėslą, manimi susidomėjo nemažai pro šalį praeinančių studentų. Vis tik naujas, nematytas veidas. Visiems besidomintiems prisistačiau, paaiškinau, iš kokios šalies esu, ar ilgai čia žadu dirbti. Po kelių dienų su manimi lietuviškai pasisveikino dvi azijietiškos išvaizdos studentės. Prisipažinau, kad tai maloniai mane nustebino ir paklausiau, iš kur jos žino, kad aš lietuvis. Kiek pamenu, su tomis studentėmis iki šiol man neteko bendrauti. O jos su šypsena išrėžė, kad apie mane jų draugai papasakojo. Supratau, kad čia aš tapau tam tikra prasme įžymus. O vėliau prie manęs prieidavo vis daugiau studentų ir su jais kalbėdavomės pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo religijos iki politikos.

Taip susipažinau su vienu jaunuoliu, studijuojančiu politikos mokslus. Jis čia atvykęs iš Kanados, nors jo tėvai ir tikroji tėvynė – Irakas. Beje, man buvo keista, kad šiame bendrabutyje gyvena gana nemažai studentų iš Kanados. Taip pat iš kai kurių Azijos ir Afrikos šalių, ir tik vienas kitas anglas, atvykęs iš Londono ar kitų aplinkinių miestų. Tas politiką studijuojantis jaunuolis sakė žinantis, kur yra ir kas ta Lietuva. Žino jos istoriją, kad jau daugiau nei 30 metų ji yra nepriklausoma valstybė.

Tada aš jam prisipažinau, kad esu žurnalistas ir kartkartėmis rašau į kai kuriuos Lietuvos elektroninės žiniasklaidos portalus, esu jau daug metų nuolatinis „Delfi Piliečio“ bendraautorius. Jis užsirašė mano vardą ir pavardę ir pažadėjo paskaityti, ką esu prirašęs. Tiems, kas galbūt nežino kaip užsienietis, nekalbantis lietuviškai, gali skaityti mano straipsnius, priminsiu, kad yra tokia vertimo paslauga, kurią nesunkiai galima aktyvuoti, pavyzdžiui, „google chrome“ naršyklėje.

Ir štai dabar tas studentas ateina pas mane pasidalinti savo įspūdžiais. Pasirodo, kad jis skaitė ne tik mano straipsnius, bet ir pasidomėjo kai kuriais paskutinių dienų įvykiais Lietuvoje. Ir tada jis pasakė savo, kaip politiką įpusėjusio studijuoti žmogaus, nuomonę.

Jaunuoliui pirmiausia užkliuvo naujiena, kad Lietuva iš buvusių šešių sienos su Baltarusija pasienio punktų uždarė keturis. Kodėl Lietuvai reikėjo uždaryti tuos pasienio punktus? Juk jais žmonės keliavo legaliai. Kad Lietuva atsitvėrė galinga siena, tai normalu, nes sustojo nelegalų srautas. Bet kodėl ši maža nepriklausoma valstybė atsiriboja nuo pasaulio? Baltarusija – juk irgi pasaulio dalis. Studentas sako žinantis, kad sovietmečiu taip pat stūksojo geležinė uždanga. Bet kam ji reikalinga šiandien?

Jaunuolio nuomone, užvertos sienos būdingos tik diktatorių valdomoms valstybėms. Čia negali būti pasiteisinimo, kad per tuos pasienius plūsta nelegalios prekės ar dar kas nors. Jei per 30 nepriklausomybės metų tie pasienio punktai veikė ir ten savo darbą tinkamai atliko visos tarnybos, reiškia, tai galėjo veikti ir dabar. Ir dar viena detalė užkliuvo mano pašnekovui. Prieš išsakydamas savo nuomonę jis manęs lyg tarp kitko paklausė: „Ar tu tiki, kad tavo šalis yra nepriklausoma ir suvereni valstybė? Ar ji tikrai yra laisva, kur galima visiems išreikšti savo nuomonę ir už ją nėra baudžiama? Ar manai, kad Lietuvoje tikrai yra demokratija ir žodžio laisvė?“

Aš truputį pasimečiau ir nesupratau, ką jis turėjo galvoje. Bet vis tiek atsakiau, kad taip, tikiu. Tada studentas priminė neseniai nuskambėjusią istoriją apie vieną jauną baltarusį vaikiną, kuris legaliai dirbo Lietuvoje ir turėjo joje leidimą gyventi. Bet po atsitiktinio pokalbio „YouTube“ kanale, kur tas vaikinas prisipažino nemylintis Lietuvos ir jos kalbos, Lietuva jam atėmė teisę gyventi šalyje. Politikos studentas sakė, kad žino, kaip vadinamoji „demokratija“ veikia Rusijoje. Todėl šį atvejį su baltarusiu jis prilygino rusiškai demokratijai.

„Tai naivu ir vaikiška, ir neturi jokios įtakos nepriklausomos Lietuvos saugumui“, – pridūrė jis.

Aš nežinojau, ką jam atsakyti. Priminsiu, kad savo nuomonės čia aš iš viso nekišu. Ypač skaitytojui. Bet apie šį pokalbį papasakojau vienam savo bičiuliui lietuviui, kuris taip pat gyvena Lesteryje. Jis man atsakė trumpai ir aiškiai: „O kaip tu manai, kodėl tiek metų aš čia gyvenu?”