Taško teatras vasario 14 d. Klaipėdos kultūros fabrike pristatys premjerą – dokumentinį spektaklį „Namai”.

Domo Rimeikos  nuotr.

„Man šis spektaklis apie prigimtinės meilės dovaną, tėvų meilės svarbą, todėl pagalvojau – geresnės dienos ir nėra“, – pranešime cituojama spektaklio režisierė Livija Krivickaitė.

Tai jau trečiasis režisierės darbas Taško teatre. Jame kaip ir kituose savo kuriamuose spektakliuose režisierė siekia išryškinti socialines problemas ir ieškoti sprendimo būdų joms spręsti. Šį kartą spektaklis atveria duris į vaikų namus, pasakodamas tikras istorijas ne tik apie vaikų namuose augančius vaikus, bet ir apie socialinius darbuotojus, kurie daugybę metų kantriai bando įvairiausiais būdais kompensuoti tėvų išdavystės traumas.

„Supratau, kiek manyje yra nežinojimo, kaip toli nuo realybės yra mano suvokimas vaikų namų, kaip reiškinio, mūsų šalyje ir pasaulyje. Ir tokių kaip aš – dauguma. Todėl norėjosi žiūrovams ir sau priminti, atsakyti į klausimus, parodyti realybę. Ir ne tik skaudžią, bet ir prasmingą. Labai svarbu tokius dalykus žinoti. Supratimas reikalauja žinojimo“, – sako režisierė.

Spektaklio kūrybinė komanda pabrėžia, kad šis spektaklis nėra vien tik apie vaikų namus. Spektaklio personažai per vaikų namų prizmę kalbės apie prigimtinį tėvų meilės poreikį, apie artimą ryšį, apie tai, kaip visi esame susiję ir apie tai, jog nepaisant mūsų socialinių skirtumų, visi turime vienodą poreikį mylėti ir būti mylimi.

„Manau, šis spektaklis turi labai daug svarbių potemių, kurios aktualios gan plačiam žiūrovų mastui. O reflektuoti skatina kiekvienas spektaklis. Manau, kad meno tikslas kelti klausimą, o atsakymų kartu ieško visi po vieną, savo gyvenimuose“, – apie būsimą premjerą atsiliepia režisierė.

Kaip vieną didžiausių iššūkių kuriant spektaklį L. Krivickaitė įvardijo siekį atspindėti realybę: „Norisi kalbėti veikėjų kalba, bet taip pat norisi pateikti sceninį kūrinį. Bet mes komandoje turime žmogų, kuris vaikų namuose lankėsi kas savaitę, bendravo su tais paaugliais, todėl realybę pasitikrinti galima labai greitai.“

Minimas komandos žmogus – tai itin svarbų vaidmenį procese užimanti dramaturgė Karolina Kuzborska-Urbonė, kuriai ir gimė idėja statyti šį spektaklį.

„Kartą pataikiau autobuse atsisėsti šalia moters, kuri labai atvirai pasidalino, kad ji nėra sutikusi savo tėvų. Išgirdusi jos istoriją pagalvojau- „rašysiu apie tai pjesę”, – apie idėjos gimimą dalijosi Karolina.

Dramaturgė atliko 4 metus trunkantį tyrimą, kurio metu kalbino daugiau kaip 60 tėvų globos netekusių žmonių, lankėsi vaikų globos namuose, stebėjo, vedė edukacijas.

„Renkant interviu iš suaugusiųjų, didžiausias iššūkis buvo pelnyti pašnekovų pasitikėjimą. Teko daugybę kartų prisiekti, kad neatskleisiu jų tapatybės, visi vardai bus pakeisti“, – apie tyrimo procesą pasakoja dramaturgė.

Iš rinktų ir nagrinėtų dokumentinių istorijų apie žmones, augančius ar augusius vaikų namuose, dramaturgė parašė pjesę. Spektaklyje minėtos temos bus atskleidžiamos iš kelių skirtingų perspektyvų: paauglių, gyvenančių vaikų globos namuose, jų auklėtojų bei jau suaugusiųjų gyvenimą gyvenančių buvusių vaikų globos namų auklėtinių.

Repeticijų metų dramaturgė konsultuodavo ir pačius aktorius, siekiant padėti kuo tikroviškiau atkurti kalbintų asmenų istorijas.

„Pasakoju apie viską, ką sužinojau: nuo vaikų globos namų buities detalių, taisyklių, ritualų, Kalėdų šventimo, konfliktų sprendimo būdų iki elgesio, kalbėjimo manierų, įpročių, išvaizdos“, – teigia ji.

Taip pat spektaklio kūrimo proceso metu aktoriai turėjo galimybę susitikti su socialiniais darbuotojais, iš kurių gavo atsakymus į visus rūpimus klausimus kuriant spektaklio personažus.

„Džiaugiuosi, kad šios tyliai atokiose kavinėse pasakotos istorijos bus išgirstos“, – apie būsimą premjerą atsiliepia rašytoja.