Vaikščiodama rytais Danės pakrantės gražiais pėsčiųjų takais vis matau vieną vyriškį su šuniuku, kuris apžiūri medžių kamienus, lyg tai juos glostytų. Sykį nutariau jį pašnekinti.
Pasirodo, šis vyriškis gyvena šalia Danės jau pusšimtį metų. Tai Jonas Babraitis, jam 87 metai.
Nors jis blogai girdi, ankstų rytą, kai aplink tik mes dviese, galime ir garsiau kalbėtis, parėkauti. Ponas Jonas pradėjo man pasakoti, kad jis 1960-1965 m. pasodino šalia Danės keliasdešimt liepaičių, beržų ir daugiausia uosių. (Jie matyti nuotraukoje.) Jonas džiaugiasi, kad rekonstruojant Danės pakrantę, tiesiant gražius pėsčiųjų, dviračių, autotransporto kelius jo sodintus medžius išsaugojo. Tiesa, dalis uosių jau žuvę. Tai bebrų darbas. Jie sugeba nuo kranto nueiti net 30-40 metrų ir „tvarkingai“ nupjauti net 20-30 cm storio uosių kamienus.
Jonas, kaip ir visais metais, jau ruošiasi aprišti uosių kamienus . Tai tik koks metras nuo žemės. Bebrai aukščiau „nepalipa“.
Jonas tapo nuolatiniu mano rytmetinių pasivaikščiojimų pakrante pašnekovu. Malonu klausytis, kaip jis nori rūpintis savo miestu. Domisi Danės upės vandens ir pakrančių būkle. Jis tikras klaipėdietis…
Rytoj iš ryto mes vėl su Jonu ir jo šuniuku susitiksime….
Dalia Žukienė, Asociacijos „Žalia banga“ pirmininkė
Daugiau tokių gražių pastebėjimų apie gražius žmones. Jų juk tiek daug Klaipėdoje!